| |
| |
|
|
-
D.Kiškienė ("Mano Namai" 2011 m. sausis/Nr.1/198)
Geras virtuvinis peilis tarnaus... kelioms kartoms
Virtuvės „šefų šefu“ tituluojamas Anthony Bourdain tvirtina, jog užtenka vieno gero peilio, rusų kulinarijos meistras Viljamas Pochliobkinas mano, kad būtų neblogai turėti... dvylika. Jei dėl tokio nesudėtingo dalyko, kaip peilių skaičius, kyla tiek neaiškumų, kiek dar jų atsiras svarstant, kokį peilį rinktis: plieninį ar keraminį, europietišką ar japonišką... Kad susigaudytume jų įvairovėje, patarimo kreipėmės į Peilininkų asociacijos pirmininką Vladą Naus.
-
Valdas Araminas, ''Meškeriotojas'' 2000 m.
Šeimininkas, kurio sodyboje prie Lavyso ežero nakvojau, duoną pusryčiams raikė peiliu su taip nugaląstais ašmenimis, kad iš geležtės buvo likusi siaurutė juostelė. Kiekvienąkart atpjovęs riekę, peilį jis padėdavo ant lentutės greta kepalo. Kai kažkas iš svečių norėjo paimti tą peilį sviestui tepti, šeimininkas padavė kitą:
- Šitas tik duonelei riekti, - tarė. Po pusryčių paklausiau, kiek tam peiliui metų.
- Nepasakyčiau, - atsakė šeimininkas, - juo ir mano tėvas duoną raikė.
-
R. S. Minasian
Keturios peilių grupės rytų Europoje ankstyvųjų viduramžių epochoje
(apie slaviškų formų atsiradimą miškų zonoje)
Galima neperdedant pasakyti, kad geležies amžiuje peiliai po keramikos yra pati masiškiausia archeologinių radinių kategorija. Šie įrankiai randami praktiškai kiekviename archeologiniame paminkle, o kai kuriuose dešimtimis ar šimtais. Volkoviske, pavyzdžiui buvo rastas 621 peilis, o Nerensko kasinėjime Novgorode – 1444. Sukauptas milžiniškas medžiagos kiekis ir tiesiog neįmanoma net apytiksliai nurodyti bendrą Rytų Europoje rastų peilių skaičių.
-
aut.: Ilona Vaškevičiūtė
Peiliai.
Ši darbo įrankių grupė gausiausia, ir ne tik Žiemgaloje.
Jų randama ir vyrų, ir moterų kapuose. Matyt, juos galima priskirti ne tik prie darbo įrankių, bet ir prie buitinės paskirties daiktų arba tiesiog prie asmeninio vartojimo reikmenų.
Visi rastieji peiliai – įtveriamieji, mediniais kotais.
Jie dviejų formų: tiesia nugarėle, dažniausiai randami vyrų kapuose, guli dažnai šalia plačiojo kovos peilio-kalavijo, ir peiliukai lenkta viršūne – tik žiemgalėms būdinga įkapė, randama vien moterų kapuose (jie bus aptarti kartu su kitais moterų darbo įrankiais).
Peiliai tiesia nugarėle nuo 9 iki 20 cm ilgio, su dvejopo tipo geležtėmis: vienų geležtės vienodo pločio, viršūnėlė nuo ašmenų pusės siaurėja. Tokie peiliai esti 1–1,7 cm pločio.
-
aut.: Zigmantas Kiaupa
Negausiose ir nedidelėse XIV a. Lietuvos miestiečių gyvenvietėse gyveno asmeniškai laisvi amatininkai ir pirkliai. Jie valdovui atlikdavo specifines miestietiškas prievoles – mokėjo turgaus mokesčius, prekybos muitus.
XIV amžiaus Lietuvos amatininkų gaminiai darėsi geresni. Amatininkai labiau specializavosi ir dar labiau atitrūko nuo žemės ūkio. Didžiausią pažangą amatininkai padarė ten, kur tuo buvo suinteresuota valstybė. Jau XIII a. viduryje Vilniuje buvo pastatyta mūrinė karaliaus Mindaugo katedra. XIII–XIV a. sandūroje Lietuvoje jau statė didelės mūrinės pilis. Iš pradžių Vilniaus pilių kompleksą, XIV a. – Kauno, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos, Krėvos pilis, o taip pat pilis Gardine ir Naugarduke.
-
aut.: Eugenijus Jovaiša
Sunku dabar pasakyti, kada amatai tapo atskiru verslu, kada atsirado puodžiai, kalviai, baldžiai, dailidės, juvelyrai, audėjai ar drabužių siuvėjai – tie amatininkai, kurie buvo savo darbo žinovai ir be kurių paslaugų bendruomenė jau nebegalėjo išsiversti. Vieningos datos čia, matyt, nerasime. Patys visuomenės vystymosi dėsningumai įvairiais keliais ir skirtingu laiku į Lietuvos teritoriją atvedė pirmuosius metalus, išmokė baltus juos apdirbti ir suformavo specializuotų amatininkų poreikį.
Dar senajame žalvario amžiuje, tarp 1700 ir 1400 m. pr. Kr., Rytų Pabaltijyje atsirado pirmieji atvežtiniai bronziniai dirbiniai. Tai buvo kirviai, kalavijai, durklai.
-
Gimęs Durbane, Pietų Afrikoje, Krisas Ryvas (Chris Reeve) savo peiliadirbio karjerą pradėjo atsitiktinai. Per visuotinius karinius mokymus 1975 m. jis suprato, kad įprastoje kareivio ekipiruotėje trūksta vieno dalyko - gero universalaus peilio. Kadangi tuo metu jis buvo "vargšas studentas", todėl nutarė peilį pasidaryti pats.
-
Lenktinis vienašmenis peilis i šveicarų armijos ekipiruotę buvo įtrauktas 1886 m., kaip sudėtinė "virtuvinių" įrankių dalis, kartu su šaukštu ir katiliuku. Atsuktuvas šautuvui išardyti tuo metu buvo atskiras įrankis. Tačiau po trijų metų buvo įvestas naujas šautuvo modelis ir karinė vadovybė ta proga nusprendė visus būtiniausius įrankius sugrupuoti vienoje vietoje - kareiviškame peilyje. Taip atsirado 1890 m. kareiviško peilio modelis, turintis savyje peilio geležtę, ylą, atsuktuvą ir skardinių atidarytuvą, nes tuo metu armijoje buvo įvestas ir skardinėse konservuotas maistas. Taigi šveicarų armijos kareiviškam peiliui jau virš 100 metų.
|
|
|
|
