Peilininkystės terminų žodynas 

Visus peilius, turinčius geležtę ir kotą [rankeną], pagal jų sandarą galima suskirstyti į ištisinius - kai geležtė ir rankena yra vientisa detalė arba ant geležtės įkotės nepajudinamai pritvirtintas kotas, bei į sulenkiamus - kuomet geležtė užlenkiama arba įtraukiama į rankeną. Esminis sulenkiamo peilio skiriamasis bruožas - toks peilis sudarytas bent iš dviejų daliu - geležtės ir rankenos, kurios gali judėti viena kitos atžvilgiu, o peilį sulenkus (ar kitu būdu paslinkus geležtę), rankena pilnai ar dalinai uždengia ašmenis.

Ištisinius peilius galima skirstyti įvairiai: pagal koto [rankenos] sandarą ar tvirtinimo būdą, pagal geležtės formą ar ašmenų suformavimo būdą.

Sulenkiamus peilius priimta skirstyti pagal geležtės atlenkimo (ištraukimo) būdą, užrakto konstrukciją bei rankenos sandarą.

Kad išvengti terminų painiavos, iš pradžių išsiaiškinkime, kuo gi skiriasi peilio kotas nuo peilio rankenos. Ir čia būtų pravartu prisiminti, kaip atsirado ir kito peilis. (Plačiau...)

Pasvarstymai apie peilio „kotą“ ir „rankeną“, veda prie išvados, kad pirmiausia atsirado peilis su mediniu kotu, kuomet „geležtė įtveriama į kotą“, o rankena imta vadinti tą metalinę peilių ir ilgaašmenių ginklų dalį, kuri būdavo skiriama suimti ranka. Dažniausiai metalinę rankeną, kad ji būtų patogesnė laikyti, "aprėdydavo" oda, pridengdavo medinėmis ar raginėmis kriaunomis. Taip atsirado posakis - „peilis su kriaunomis“.

Tenka pastebėti, kad šiuo metu yra labiau paplitęs pavadinimas „peilio rankena“, o "peilio kotas" - retai benaudojamas. Manome, kad kalbininkai neprieštaraus, jeigu aiškumo dėlei, tą peilio dalį, kuri skirta suimti į ranką, toliau vadinsime vienu bendru terminu - "rankena", o terminą "kotas" naudosim alternatyviai tik tam tikros konstrukcijos rankenai apibūdinti.

Kalbant apie geležtę, ji irgi gali būti dvejopa:
- pilno profilio [kontūro], t.y. su rankena, prie kurios vėliau tvirtinamos kriaunos (ar apvyniojamas raištis);
- su įkote [strypu], ant kurio užmaunama (ar suneriama iš kelių dalių) rankena [kotas].

Priklausomai nuo įkotės ilgio, ji gali būti arba įtveriama į rankenos [koto] dalį (kai įkotė trumpesnė už rankeną), arba prakišama kiaurai rankeną [kotą] (kai įkotė ilgesnė už rankeną).
Pirmuoju atveju geležtės ir rankenos [koto] sujungimą tikslinga vadinti „įtveriamas sujungimas“, antruoju – „kiauryminis sujungimas".

Žemiau pateikiama įtveriamo sujungimo schema, kur:

1. atrama geležtei [apsauga];
2. rankena [kotas ];
3. geležtės įkotė [strypas].

Išsamesnė ištisinio peilio sandara ir dalių pavadinimai:

Geležčių tipai ir jų pavadinimai:

Dažniausiai pasitaikančių nuolydžių pavadinimai, atsižvelgiant į ašmenų suvedimą:

A - įgaubti daliniai
B - plokšti daliniai
C - plokšti ištisiniai
D - plokšti daliniai be suvedimo (vadinami "Skandinaviški")
E - išgaubti daliniai be suvedimo
F - išgaubti daliniai
G - išgaubti ištisiniai
H - išgaubti ištisiniai be suvedimo (vadinami "Išgaubtas lęšis")

Lenktinio peilio sandara ir dalių pavadinimai:

Geležtės užrakto tipai:

Geležčių gamybai naudojamų populiariausių plienų sudėtis:

Plieno rūšių analogai skirtingose šalyse:

Legiruoti plienai
Mechaninių, technologinių ir fizikinių savybių pagerinimui plienai legiruojami -į jų sudėtį įvedami elementai - chromas, molibdenas, vanadis, silicis, titanas ir kt. Legiruojantys elementai suteikia plienui specialias savybes, pvz.: atsparumą korozijai, karščiui, susidevėjimui ir kt. Tai praplėčia plienų panaudojimo sritį ir įgalina naudoti juos žemose ir aukštose temperatūrose, agresyviose cheminėse aplinkose, elektrotechnikoje ir kitur. Prie legiruotų plienų trūkumų galima priskirti brangumą ir kai kurių legiruojančių elementų trūkumą. Legiruojančių elementų žymėjimas leidžia sutrumpintai nurodyti jų cheminę sudėtį. Kiekvienas legiruojantis elementas pagal Rusijos standartus žymimas didžiosiomis raidėmis: chromas - X, manganas - Г, varis - D, nikelis - H, molibdenas - M, vanadis - Ю, volframas - B. Dviženklis skaičius markės pradžioje nurodo anglies kiekį šimtosiomis % dalimis. Jei legiruojančio elemento būna mažiau nei ½% - jo žymėjimas nerašomas. Jei plienas aukštos kokybės ir jame griežtai reglamentuotas žalingų priemaišų sieros ir fosforo kiekis, tai žymėjimo gale rašoma A. Visi įrankiniai legiruoti plienai ir plienai su spec. savybėmis - aukštos kokybės, todėl A nerašoma. Kai kurios plienų grupės priimta žymėti specialia rade, kuri rašoma prieš markę, pvz.: guolių plienams naudojama raidė Ш - markė ШX15. Įrankiniai plienai žymimi P, pvz. P5HG, o elektrotechniniai - Э.

Legiruojantys priedai ir jų įtaka plienų savybėms
Chromas. Jis suteikia plienui stiprumą ir kietumą ir šiek tiek sumažina tąsumą. Jei chromo pliene daugiau kaip 12%, jis įgauna ryškias antikorozines savybes, nes plieno paviršiuje susidaro plona oksidų plėvelė. Tokie plienai sąlyginai vadinami „nerūdijantys".
Nikelis. Jis padidina atsparumą korozijai, stiprumą, kietumą, nemažindamas tąsumo. Bet nikelis labai deficitinis metalas ir kur galima keičiamas kitais elementais.
Molibdenas padidina plieno atsparumą ir tąsumą.
Nikelis ir titanas sukietina plieną ir sumažina polinkį tarpkristalinei korozijai, bet pablogina plieno suvirinamumą.
Vanadis ir volframas mažina įrankinių plienų trapumą karštoje būklėje.

Legiruotų plienų klasifikacija
Šie plienai skirstomi pagal legiruojančių elementų kiekį, kokybę ir paskirtį: I. Priklausomai nuo legiruojančių elementų kiekio skiriami: 1) Mažai legiruoti plienai (juose legiruojančių elementų kiekis <3%) 2) Vidutiniškai legiruojantys plienai 3-10% legiruojančių elementų) 3) Stipriai legiruoti plienai (>10% legiruojančių elementų) II. Pagal kokybę plienai skirstomi priklausomai nuo juose esančių pašalinių priemaišų - sieros ir fosforo: 1) Kokybiši plienai (S ir P 0.035%) 2) Aukštos kokybės legiruoti plienai (0.025% S ir P) 3) Ypatingai aukštos kokybės legiruoti plienai (P 0.025%, S 0.015%) Tokie plienai yra gaunami elektrošlakinio perdirbimo būdu ir naudojami ypač atsakingoms detalėms, dirbant prie didelių apkrovų. III. Pagal paskirtį skirstomi: 1) Konstrukciniai legiruoti plienai naudojami mašinų detalių gamybai, turi pasižymėti geromis mechaninėmis savybėmis. Šiai grupei priskiriami pagrindiniai ir mažai legiruoti plienai. Mažai legiruoti plienai yra tarpiniai tarp anglinių ir legiruotų plienų. Jie atitinka mažaanglius plienus (0.1-0.2%) turinčių legiruojančių elementų silicio, mangano ir kt. 2) Įrankiniai legiruoti plienai yra skiriami matavimo ir pjovimo įrankių gamybai. Tokiems plienams būdingas didelis kietumas, atsparumas ir stiprumas dilimui, esant patenkinamam tąsumui. Įrankiniai plienai turi gerai grūdintis. Plienai skirti pjovimui turi turėti aukštą šiluminį atsparumą. Pjovimo įrankiai gaunami iš plieno turinčio 1-6% legiruojančių elementų ir 0.9-1.2% anglies. Įrankiams, kurie dirba dideliais pjovimo greičiais, naudojami greitapjūviai plienai, kurie priskiriami prie stipriailegiruotų plienų. Jie žymimi P18, P9, P5Ф6. Skaičius po P - pliene esančio volframo kiekis procentais. Toliau esančios raidės ir skaičiai parodo atitinkamų medžių kiekį procentais. Šiuose plienuose yra apie 4% chromo ir jis žymėjime nerodomas. 3) Prie plienų su specialiomis savybėmis yra priskiriami atsparūs kaitrai, dilimui, korozijai ir plienai su specialiomis elektrinėmis ir magnetinėmis savybėmis. Atsparūs korozijai, t.y. "nerūdijantys" plienai yra gaunami legiruojant juos elementais, kurie padidina jų lydymo elektrocheminį potencialą. Tam naudojamas chromas. Pvz.: 08X12, 20X13, 20X17. Didžiausias šių plienų antikorozinis atsparumas gaunamas po terminio apdirbimo ir poliravimo. Plieno antikorozinės savybės pagėrėja įdėjus į jį nikelio, pvz.: 12X18H9T. Šie plienai yra mažiau stiprūs nei chrominiai plienai, tačiau plastiškesni. Atsparūs karščiui yra vadinami tokie plienai, kurie gali ilgą laiką dirbti esant didelei apkrova 500-1000*C temperatūroje. Pagrindiniai legiruojantys elementai juose yra nikelis ir chromas, pvz.: 12X2HrMФ.

Legiruojančių elementų įtaka

Abrazyvų klasifikacija:

Diskusija peilininkų forume.