Karvių ragas (kaip ir kitų gyvūnų raginė makštis) suminkštėja pašildžius (pvz. palaikius karštoje orkaiteje), o tada suspaudžiama tarp dviejų plokščių atramų ir atvėsinama.
Kokios formos atvės - tokios ir laikysis. Iki sekančio pašildymo.

Poliruojasi iki blizgesio, porų nesimato. Vos stipriau paspaudus labai greitai perkaista - spalva tampa ruda, smarvė nedingsta ir išlenda keratino augimo rievės, ta vieta pasidaro trapi. Dėl dėvejimosi nežinau - abu peiliai išėjo ir nebesugrįžo.

Aš ir rašiau apie tuos "kitokius".
Kad būtų aiškiau apie ką kalba, priminsiu: ant gyvūnų kaktos augantys ragai būna dviejų rūšių, pvz.: dykaraginių (nemeta ragų) ir elninių (meta ragus) gyvūnų.
Pirmųjų ragai sudaryti iš kaukolės kaulinių ataugų, padengtų suragėjusia oda. Pvz. karvės, ožkos, stumbrai ar antilopės. Peiliadirbystėje (ir ne tik) naudojama išorinė raginė makštis, o vidinė kaulinė atauga išmetama. Medžiagos kokybę apsprendžia tiek gyvūno rūšis, tiek konkretaus gyvūno sveikatos būklė.
Antrųjų ragai - sukaulėjusios giluminės odos ataugos, kartais padengtos nesuragėjusia oda, kuri ragams augant nusilupa. Pvz. elniai, stirnos, briedžiai. Tokių ragų panaudojama "nuoga" sukaulėjusi atauga. Medžiagos kokybė priklauso nuo gyvūno amžiaus ir jo sveikatos būklės.

Dykaragių ragai (panašiai kaip ir mūsų nagai) - neporėti, pusiau skaidrūs. Pakaitinti suminkštėja, o perkaitinus staigiai pradeda smilkti ir anglėti (ir labai smirda ). Jeigu buvo tiesinti (pvz. kriaunoms) ir nebuvo stabilizuoti - su laiku linkę dalinai atgauti pirminę formą. Gali būti drožiami, šlifuojami, poliruojami, tonuojami, alyvuojami, lakuojami. Geros kokybės ragas plastiškas, blogos kokybės - skalus.
Elninių ragai panašios truktūros kaip kaulai - porėti. Išorinis sluoksnis tankesnis, vidinis puresnis. Atsparesni karsčiui, bet trapesni. Apdirbami taip pat kaip kaulai.

Iš to ir seka visos tiek vienų (suragėjusi oda), tiek kitų (sukaulėjusi oda) ragų apdirbimo ypatybės.