Desantas rašė:
Vladai, o kokio storio pentis būdavo? Juk geležtė link smaigalio ne tik plonėja, bet ir platėja iš to išeina kad nuolydžiai plačiausioje vietoje turi būti labai mažu kampu, o iš to seka kad ašmenys tampa labai liauni kas nėra gerai ypač kapoklei.
Iš anksto atsiprašau už potencialų offtop'ą, bet negaliu nepakomentuoti apie "liaunas ašmenis ir kaip tai negerai" istorinių geležčių kontekste. Labiausiai remsiuosi ilgaašmeniais (kirtimui/pjovimui optimizuoti kardai, lang messer'iai ir pan.), bet bendri principai galioja ir peiliams, o kapoklėms ypač. Manau, didžiausia problema tame, kad visi žinome ir esame įpratę prie šiuolaikinių gamyklinių geležčių geometrijos ir mažai kam yra tekę laikyti rankose bent 300 metų senumo padargus (turinčius geležtę). Jokiu būdu nenoriu absoliutinti ir neteigiu, kad jos visos vienodos, visais laikais buvo prigaminama visko, bet pirmas įspūdis paėmus į rankas daugumą egzempliorių (gamintų iki ~XVIII a. pabaigos) - stebėtinai plona ir subtili tiek ašmenų, tiek pačios geležtės smaigalio (tiksliau pirmos pusės, žodžiu tai, kas vadinama
foible) geometrija. "Darbinėje dalyje" ašmenys dažniausiai su itin lengvu konveksu suvestos į nulį (kampas iš pažiūros 20-25°), geležtės storis prie rankenos siekiantis 1 cm, geležtės viduryje dažnai jau neviršija 4-5 mm, o paskutinių 10 cm prie smaigalio tipinis storis 1-1,5 mm. Pvz. kas turi, ar čiupinėjo FFG Spyderco Delica - dažnos istorinės geležtės smaigalys maždaug toks kaip Delicos geležtė, o dažnai dar plonesnis, nes nėra storos penties - smaigalys beveik visada dviašmenis, o ir galandimo kampas dvigubai mažesnis.
Pvz. prikabinto vokiško XV a. pabaigos dvirankio (!) lang messer'io smaigalys, atsižvelgiant į dabartinę koroziją, buvo ~1 mm. Ir tai jokia išimtis, priešingai, pakankamai tipiška.
Žodžiu, protėviai akivaizdžiai teikė prioritetą ne neužmušamumui, o pjovimo savybėms ir požiūris į įrankį buvo kaip į įrankį, o ne kaip į fetišą. Įrankis gali patirti pažeidimus (pvz. pataikius į sagą ar sagtį ašmenys gali nepataisomai ištrupėti) ir būti pakeistas, bet savo pagrindinę funkciją (efektyviai pjauti/kirsti) atlikti privalo.
Dėl to mane labai džiugina skaityti reguliarius verksmus apie labai silpną ir gležną "Military" smaigalį arba krykštavimus kaip "nuostabiai" pjauna kokia nors ZT montiruotė su 0,8-1 mm suvedimu ir >40° ašmenų kampu.
Aš, aišku, puikiai suprantu, kad 62 HRC legiruota miltelinė nerūdeika ne tas pats kaip 50 HRC spyruoklinis su 0,5-0,6% anglies, o ginklo ir irankio funkcijos ne visai identiškos. Bet lygiai taip pat suprantu, kad dažnas gamintojas savo peiliams nori duoti foolproof garantiją, bet privalo atsižvelgti į ******* atsukinėjančius smaigaliu varžtus, kilnojančius liukus ir filmuojančius rolikus Youtūbui apie kaip peilis X kerta geležinkelio bėgį. Taip pat suprantu, kad moderniam žmogui (nekalbu apie siauras specifines veiklas ir profesijas) geros pjovimo savybės ne tai, kad ne pirmos, bet dažnai net ne dešimtos eilės prioritetas. Iš viso to darau paprastą išvadą - IMHO 99% šiuolaikinių peilių gamyklinė geometrija nedovanotinai arkliška ir stiprumo atsarga juose gausiai perteklinė, jei ne absurdiška. Be abejo, viskas pjovimo saskaita. Užtenka palyginti tipinio modernaus peilio (ZT, Spydeco etc.) geometriją su tipiniu XIX-XX a. sandūros lenktinuku ar tuo pačiu Viktorinoksu.
Beje, konkrečiai karduose ši tendencija atsirado XIX a. pirmoje pusėje ir priežastys tos pačios - masinė foolproof gamyba optimizuota nebūtinai suprantantiems ką daro vartotojams ir priklausomybės nuo gerų pjovimo savybių (kainos bei laiko skiriamo ašmenų priežiūrai saskaita) apmažėjimas.
Viskas, išsiliejau, rišu su offtop'u, grįžtam prie kertpeilio. Jei ką, mano point'as toks, kad plonas ne visada blogai, ypač, jei plienas anglinis ir atitinkamai grūdintas (o kertpeilis, kad ir koks modernus, manau, tai suponuoja). Atsiprašau už sugaištą kolegų laiką, jei kas netyčia viską perskaitė.