Tiksliai dabar jau niekas nepasakys, kada pirmykštis žmogus paėmęs į ranką akmenį, pirmą kartą panaudojo jį kaip įrankį. Bet galima numanyti, kad ne vieną kartą įsipjovę aštria akmens nuolauža, mūsų tolimi protėviai galiausiai suvokė, kad tokia kai kurių akmenų savybė gali būti naudinga ne tik mėtant akmenis į gyvūnus ar savo rūšies atstovus, bet ir tuomet, kai reikia atpjauti ar atkirsti tai, ko negalima atplėšti rankomis ar nugraužti dantimis. Be to akmuo, skirtingai nuo kaulų ar kriauklių nuolaužų, ne taip lengvai trupa, taigi ir tarnaus ilgiau...
Tikėtina, kad iš pradžių buvo tiesiog ieškomi tinkamo dydžio akmenys su aštria briauna ir naudojami tol, kol "atšipdavo". Tačiau laikui bėgant žmonės išmoko akmenis apdoroti - taip nuskelti jų kraštus, kad šie kuo geriau tiktų pjauti ar gremžti. Ir nors tai buvo primityvūs ir grubūs įrankiai, bet surasti skalius akmenis, juos reikiamu būdu suskaldyti ir tinkamai aptašyti reikėjo įgūdžių, kuriuos ne kiekvienas turėjo. Turbūt tuomet ir užgimė pirmykštė peiliadirbystė. :)
Akmeniniam peiliui pagaminti tiko ne bet koks akmuo, o ir pririnkti tinkamų akmenų reikėdavo daug, nes dėl primityvaus peilio gamybos būdo didžioji "žaliavos" dalis peilio gamybos metu būdavo nuskeliama. Gaminami iš skalios uolienos, akmeniniai peiliai buvo nepatvarūs. Net jeigu nesulūždavo naudojant, jie pakankamai greitai susidėvėdavo, nes "pagaląsti" juos buvo įmanoma tik vieninteliu būdu - iš naujo aptašant. Taigi po kiekvieno tokio „galandinimo“ peilis sumažėdavo, kol galiausiai likdavo tik maža „nuograuža“.
Galima numanyti, kad vieną dieną kažkam šovė į galvą mintis šiuos mažus ir ranka laikyti nepatogius akmeninius peiliukus ar didesnes skeveldras, likusias peilio gamybos metu, tvirtinti prie medinio koto. Juolab, kad tokį peilį ir pagaminti lengviau, ir laikyti patogiau.
Taip pirmykštė peiliadirbystė žengė naują žingsnį ir akmeninis peilis įgavo dar vieną esminį bruožą – kotą.
Kai žmonės išmoko lydyti metalą – peiliadirbiams atsivėrė naujos galimybės, nes metalas, lyginant jį su kieta bet trapia uoliena, turėjo naujų savybių, kurias peiliadirbiai netruko išnaudoti. Metalo plastiškumas leido sukurti peilių formų įvairovę, o stangrumas – pailginti peilių ašmenis tiek, kad atsirado kardai, kalavijai ir kiti ilgaašmeniai ginklai.
Tačiau grįžkime prie peilių. Nuo pat pradžių, metaliniai peiliai buvo gaminami iš esmės dviem būdais: geležtę pritvirtinant prie medinio (kaulinio, raginio) koto arba nukalant vientisą peilį su rankena, kurią laikymo patogumui papildomai apvyniodavo oda ar pritaisydavo medines arba ragines (kaulines) kriaunas.
Taigi peiliai būdavo su kotu arba su rankena.
Abu šie peilių gamybos būdai sėkmingai naudojami ir iki šiol.
Parengė: Administracija
ŽMOGAUS INTELEKTO PASLAPTIS – SENOVĖS PEILIUOSE
Afrikoje dirbantys paleoantropologai atrado titnaginius peilius, kuriems, kaip spėjama, gali būti apie pusę milijono metų. Šis radinys nukelia pirmųjų peilių atsiradimo datą net 150 000 metų į praeitį ir kelia mokslininkams klausimą: Kokie būtent žmogaus protėviai sukūrė šiuos daiktus? Atsakymas į šį klausimą leis tyrinėtojams daugiau sužinoti apie senovės žmonių migraciją į Europą ir apie tai, kaip vystėsi žmonių intelektas.
Dar neseniai buvo laikoma, kad aštrių įrankių gamyba yra sudėtingas procesas, kuris prieinamas tik šiuolaikiniam žmogui. Sistematizuoti, tikslingi smūgiai per akmenį, siekiant suteikti jam reikalingą formą reikalauja tam tikro kūrybinio mąstymo. Mokslininkai ilgai netikėjo, kad mūsų ankstyviausieji protėviai turėjo tokių sugebėjimų ir pirmųjų peilių atsiradimą priskirdavo akmens amžiaus pabaigai – maždaug 40 000 metų pr. m. e.
Vėliau šis terminas buvo perkeltas į ankstesnį periodą – akmens amžiaus vidurį (maždaug 200 000 metų pr.m.e.) – kai mūsų protėviai atėjo iš Afrikos į Europą ir įsisavino ganėtinai sudėtingų medžioklės ir ūkio padargų gamybą. Bet ir ši nuomonė gyvavo tik tol, kol Centrinėje Europoje buvo atrasti titnago peiliai, kurių amžius 300 000 metų, o vėliau – dar keletas peilių Artimuosiuose Rytuose, datuojamų 380 000 metais pr. m. e.
Atradimas Baringo slėnyje Kenijoje įrodo, kad žmonės pradėjo gaminti pjaunančius įnagius gerokai anksčiau. Kaip parodė kasinėjimai, ankstyvieji planetos gyventojai rinko sustingusios lavos atplaišas ir suteikdavo jiems reikalingą formą. Akmeniniai peiliai buvo rasti penkiose stovyklavietėse. Dviejų iš jų amžius apytiksliai nustatytas – tarp 507 000 ir 541 000 metų pr. m. e.
Įdomiausia tai, kad šiuos peilius sukūrė skirtingų genčių ankstyvieji žmonės. Stovyklaviečių apylinkėse buvo rasti apatiniai žandikauliai, kurie gali priklausyti Homo heidelbergensis arba Homo rhodesiensis. Abi šios gentys vėliau migravo iš Afrikos į Europą ir tapo šiuolaikinio žmogaus protėviais.
Nežiūrint į peilių gamintojų kilmę, tyrinėtojai vertina akmeninių peilių atsiradimą tokiame ankstyvame laikmetyje kaip ankstyvųjų žmonių abstraktaus mastymo vystymosi įrodymą. Tai patvirtina teoriją, kad žmogaus intelekto vystymasis prasidėjo 600 000 metų atgal, kai kelių kartų gyvavimo laikotarpiu smegenų apimtis keleriopai padidėjo.
Šiuo metu archeologai jau atrado pirmykščių žmonių migracijos pėdsakus ir ieško kitų stovyklaviečių jų maršrutuose. Tikėtina, kad surinkus daugiau įrankių pavyzdžių, antropologai galės daugiau sužinoti apie žmogaus smegenų raidą ir jos pagreitėjimo priežastis.
Parengta pagal Pravda.ru
