O aš galvoju taip.
Pirmiausia reikia nusiraminti ( teisingai TerMind sako).
Iš praktikos (šiokia tokia patirtis orientavimosi sporte), galiu pasakyti, kad kai kraujas karštas ir norisi kuo greičiau, arba artėja audra, arba pasiklydai ir reikia priimti greitą sprendimą- blogai gaunasi. Labai svarbu nusiraminti.
Greitai priimami sprendimai tinka mieste, o gamtoj savas ritmas prie jo ir taikytis reikia, net kai svarbi kiekviena sekundė (kaip varžybų atveju), reikia sustoti ir nusiraminti- atšalti.
Turint kompasą ir žemėlapį pasiklysti gana sudėtinga, net ir be kompaso tikrai neprapulsi, gal tik greitis kažkiek kris, va be žemėlapio jau sudėtingiau, nes nežymi paklaida, pasirenkant kryptį, jus nuo tikslo gali atitolinti kelis kilometrus, o keli kilometrai gamtoje tai jau daug, nes patenki į nepažįstamą ir nematytą vietovę, o tada vėl prasideda panika.
Realiai rimčiau įklimpęs buvau tik vieną kartą, tada buvo tikimybė, kad naktį teks pratempti miške visiškai nepasirengus ir beveik neapsirengus (orentacininko sportinė apranga labai jau lengvutė).
Varžybos vyko Čekijoj (tada dar buvau gana žalias orentacininkas), vietovė labai raižyta, ištisai kalvos po 100m. ir tokio pačio gilumo rėvos- tankus miškas. Matomumas ir taip labai ribotas, o važybos buvo naktinės
Varžybos nesisekė, darėsi pikta, norėjosi paspausti, ėmiau bėgti pusiau aklai (praktiškai bėgi azimutu kol maždaug jauti, kad nubėgai pakankamai, tada pagal vietovę susigaudai kur esi ir imi punktą), gaunasi labai greitai, bet nevisada labai tiklsiai ( o naktį raižytoj vietovėj, tankiam miške ir su nestebuklingu prožektorium galima ir prisižaisti)... Kelis punktus paėmiau su vėjeliu- sekėsi, pakilo azartas, sumažėjo atidumas...
Tada ir padariau klaidą, azimutą nusiėmiau proskynoje, bet nedirstelėjau viršun... Žioploka klaida
Virš galvos buvo aukštos įtampos laidai, jie sukuria savo magnetinį lauką- kompasas rodo betkur, tik ne šiaurėn...
Kirtau į mišką ir paspaudžiau, kažkurioj vietoj stabtelėjau ir pasitikrinau kur esu, net nedirsteldamas į kompasą, turėjau tokį įprotį, begdamas azimutu, laikyti nykštį ant žemėlapio toje vietoje kur tikiuosi atsidurti. Pasirodė, kad viskas tvarkoj, nes bėgau loma tarp kalvų grandinių (lyg ir stiprus orientyras) ir nubėau toliau. Kai jau nusprendžiau, kad esu vietoj, niekaip nesugebėjau nustatyt savo buvimo taško. Tik tada ir pastebėjau, kad kompasas rodo visai ne ten kur tikėjausi, apie 2,5 kilometro nubėgau nežinoma kryptimi... Lyg ir nieko tokio, jeigu ne varžybos, ėmiau panikuoti (apie 10-15min paklaida, tai čia ne juokas). Šimtas metrų į vieną pusę, šimtas į kitą, bėgioju ir bandau susirast kokį labai ryškų orientyrą, kad susigaudyčiau kur esu- nesiseka. Pykstu, blaškausi, o naudos jokios. Praeina dar 20 min, pradedu galvot, kad varžybos baigtos (net turint galvoj 5 dienų įskaitą į dvidešimtuką nepapulsiu, tai ir dikvalifikacija nebegąsdina). Bandau atsiminti iš kurios pusės atbėgau, nesusigaudau (besiblaškydamas ir beieškodamas orientyrų susipainiojau).
Pagaliau ramiai apgalvoju ir įvertinu situacija, vertindamas apžiūriu aplinką, ir žemėlapį, padarau išvadą, kad aš už žemėlapio ribų- reikia grįžti į žemėlapį. Reikalas ne pats lengviausias, nes punktas turėjo būti žemėlapio kampe, taigi galiu būti tiek į šiaurę nuo žemėlapio ribų tiek į vakarus, judėdamas viena iš šių krypčių galiu taip ir negrįžti į žemėlapį, o judėti lygiagrečiai jam... Renkuosi pietryčius, su viltim, kad anksčiau ar vėliau į žemėlapį grįšiu (nors galiu ir nepataikyt, tenka vingiuot aplink kalvas, vien pagal kompasą suku orientuotis, azimutą matai, o išlaikyt jį sunku, lipdamas per kalvas ir griovas ilgai nempsi, o ir susižeisti labai lengva, todėl teka vinguriuot). Ramiai einu gal valandą, įveiktą atstumą suku vertinti, nes daug vinguriuoju, po truputį bet užtikrintai silpsta baterijos. Nepaskaičiuotos jos tokiam laikotarpiui. Be prožektoriaus net eiti nebūtų šansų jokių , labai tamsu, per apaugusias kalvas net dangus sukiai matosi, šviesos praktiškai jokios.
Pradedu galvot, kaip bus gėda, kai uždarinėdami trasą organizatoriai mane parves, jie paprastai po kontrolinio laiko (3-4 valandos) surenka punktus ir pašūkauja, taip surinkdami pasiklydusius nevykėlius...
Tada suprantu, kad jiems nėra jokio reikalo už žemėlapio ribų lakstyti ir labai gali būti, kad nieks manęs iki ryto ir neras...
Ar grįžau į žemėlapį aš nežinau, baterijos tiek nusilpo, kad šviesos nebepakanka aplinkai normaliai apžiūrėt, o su tiek šviesos kiek turiu aplink tik šešėlių žaismas. Darosi baisu ir pradedu galvot , kaip čia tą naktį reiks pratempt- šalta (kvaili tie jū kalnai, dieną kalvos viršui karšta- lomos apačioj šalta, naktį išvis sunku suprast). Panikuot jau nebepanikuoju, tiesiog pavargau.
Prasibraunu per kažkokius brūzgynus ir mane užpuola šuo (aš irgi buvau kiek nustebęs), nors šunis myliu, bet vos nepradėjau bėgt, labai jau netikėtai viskas gavosi. Tada šunį kažkas pakviečia ir aplinkui užsižiebia šviesos. Pasirodo, kiaurai apleistą gyvatvorę į kažkieno sodybos sodą įsirioglinau
Žmogelis mokėjo rusiškai, baterijų davė, sėkmės palinkėjo (netyčia pataikiau į veinintelį vienkiemį 10 km spinduliu)...
Į žemėlapį buvau grįžęs ir jau vėl išėjęs...
Nors laukuose jau brėško, miške dar buvo labai tamsu. Nakvojau sovykloj palapinėj. Trenerė vos nenualpo iš baimės ir laimės.
Kai grįžau nuo starto buvo praėję 6 valandos...
Vieną merginą iš vokietijos rado, tik kitos dienos vakare, ji šiek tiek pasiklydo, o paskui supanikavus skubėjo ir nikstelėjo koją, paskui baterijos išsikrovė. Organizatorių ji negirdėjo, nors tie visą naktį ir dieną mišką šukavo...
Taip kad, mano galva, svarbu neskubėti ir nusiraminti, visa kita jau kaip nors. Karšta galva galima tik blogiau padaryt...