Arnoldas rašė:
Jo, apie požiūrį į gyvenimą, visai į temą. Kaip tik apie gyvenimą, kurį gyvenau (be detalių).
1991 m. ruskių puolimo metu man buvo 20 m. Puolimo metu praėjo pro mus alfatai į Konarskio RTC. Gėda aišku, bet iš tikro nesitikėjome. Sąžinė po šiai dienai graužia. O po to bėgte prie parlamento-stoviu, laukiu, kariškių kolona tunelyje. Ir pajutau, kaip ne į temą: šulė pabaigta, į univerkę įstota, tik grįžau iš armijos po dviejų metų. Visas gyvenimas laukia ir jam pasiruošta. O dabar, viso to nebeliks, žūties laukimas. Gi barikadas tik iš ankstyvo ryto statyti pradėjome, nes naktį-nieko kito, tik gyvasis skydas. Naktį nė kokteilių nebuvo. Ir staiga, o stebuklas-puolimo nėra, mes gyvi.
Po to sekė konkrečiai baisus pusmetis iki 08/19. Gyveni be rytdienos. Detales praleidžiu.
Ir štai, pergalė, kurią nulėmė SSSR sugriuvimas. Esu gyvas ir dar, staiga, visiškai nelauktai, gavau gyvenimą kaip faktą-gavau tai, kas buvo beviltiškoje svajonėje stovint grandinėje pirmame žiede. Vat taip vat pasisekė!
Mylima žmonelė, po to vaikai, pirma mergytė, po to sūnus, mėgstamas ir sėkmingas darbas-veikla, namai geroje vietoje, viska super. Tiesiog norėjau papasakoti apie gyvenimą kaip istoriją, be smulkių detalių.Tai be pamokymų ir išvadų.
Dabar mane labai sutrikdė keičiamų ukrainiečių kariškių amžius: 1964, 1967 m. Tai reiškia, kad kariuomenėje yra visiškai neįprasto tarnybai amžiaus žmonės, reiškia, kariuomenė jau yra totali. Tai yra žinia, kad taip reikės elgtis ir mums. O tai reiškia, kad ir šio forumo nariai turi tam nusiteikti, apgalvoti, pasiruošti suvaldyti krizinę emociją (paniką, deja).
O iš to mano didelis nepasitenkinimas tais, kas forume pateikia demaršus, viešus atsiribojimo pareiškimus, eskaluoja isteriją (ir kažką dar rašo apie apkasus, nors vargu ar turi nors kokį supratimą, kokie ir kaip jie daromi). Kaip turintis kariuomenės patirtį aš žinau, kokie pavojingi yra neklausantys vado taipogi savavališkai ir lengvabūdiškai be deramos kompetencijos veikiantys kariškiai. Bet mes čia tokios situacijos, aišku, neturime, nesame dalinys. Tačiau principai taigi tie patys.
Žmonės turi būti ramiai nusiteikią ir kuo daugiau jiems laiko tenka įprastį sunkioje situacijoje, tuo geriau. Dera susitaikyti su neišvengiamybe ir ramiai priimti laukiančią kovą, netektis ir kančias taip pat asmeninę mirtį. Stimulas-mūsų yra tiesa ir mes nugalėsime!
Todėl, forumo kontekste, mano mintis-šalinti iš forumo asmenis, kurių elgesys neatitinka protingumo ir kolektyvinės žmonių gynybos interesų. Norėčiau, kad mes ramiai ruoštumėmes.
Dėkui už pasidalinimą, visada įdomu ir naudinga išgirsti asmeninę perspektyvą žmogaus, kuris pats realiai tame dalyvavo ir patyrė.
O šita kova yra tobulas archetipo "Dovydas prieš Galijotą" įkūnijimas. Dėl to ji taip smarkiai rezonuoja su viso pasaulio žmonėmis. Niekas niekada nepalaikys niekšo milžino Galijoto. Nesvarbu kaip baigtųsi kova, Galijotas visiems laikams taps viso pasaulio atstumtuoju, amžinu tremtiniu, kuriam už jo piktadarystes niekada nebus atleista. Ši emocija žmonėse kyla iš pačių sielos gelmių, peržengia visas kultūrines sienas, nes tokie archetipai yra bendražmogiški nepriklausomai nuo kultūros ar tautybės.