Užsiregistravo: 2012-01-27- 23:41 Pranešimai: 1059
Miestas: Vilnius
|
Čia dar ne samprotavimai Samprotavimai bus žemiau po spoileriu ilgam monologe Cituoti: - Spoileris
O man trūksta tos senos žvejibos... Na dabar kapitalizmas. Lyg tais visko yra. Bet dingo kažkas neapčiuopiamo. Kaip ten sakė senam filosofiniam anekdote ? Sovietmečiais mums visiems melavo apie save pačius. Bet apmaudu, kad apie vakarus mums sakė gryną tiesą. Aš spėjau pamatyti tą senąją žvejybą. Tai kas Vilniuje buvo 95-96 metais, į provinciją atėjo tik 2002-2006. Žvejyba prasidėdavo nuo neatsiejamos dalies - žvejybos įrankių bei masalų gavimo. Viską reikėdavo gauti kuo pigiau ir kuo geresnės kokybės. Na apie kokybę samprotavimai irgi buvo savotiški Shimano ritė buvo blogesnė už brangų kinietį, nes turėdavo mažiau guolių. Kiniškas spiningas geresnis, nei firminis, nes buvo ne toks trapus. Nežinau, ar dabar galite suvokti, kad buvo galima džiaugtis turint tris geras plūdes. Kabliukai buvo skaičiuojami vienetais o ne pakeliais. Niekas nesuprasdavo, kuo skiriasi valas už 4.6 ir 22 lt, neskaitant vos vos didesnio tvirtumo. Jei reikėjo tvirtumo, imdavai storesnį pigų valą ir viskas. Meškeres vertindavome pagal tai, ar žiedai keramikiniai ir ar kotas anglinis ar paprastas. Buvo dvi meškerės - plūdynė, kuri priklausomai nuo valo pasidarydavo dugnine ar meškere žvejybai ant mailiaus ir spiningas. Na dar žieminės, su kuriomis taipogi buvo žvejojama nuo valties vasarą. Kai įrankiai buvo paruošti, laukdavome tinkamo meto. Stengdavomės atitaikyti laiką taip, kad tikrai pagauti žuvies. Žinios, į kokį upelį atėjo kuojos, sklisdavo žaibiškai. Pavasari, kai dar būdavo sniegas, upėje gaudydavome hariusus. Bet juos reikėdavo slėpti sniege nuo inspekcijos. Vėliau į mažus upelius iš ežerų eidavo kuojos. Jums teko gaudyti žūvi rankomis? Man teko ir gan sekmingai. Lauke temperatūra +8. Vanduo +5. Nusirengi iki pusės, užsirautoji rankoves ir lendi į upelį. Tikslas rankomis įvaryti žuvį į medžio šaknys, užspausti ten ir išmesti į krantą. Per dvi valandas galima buvo prigaudyti keliasdešimt kuojų ir smulkių upėtakių. Kai oras kiek įšildavo, upeliuose pasirodydavo pirmieji ešeriai. Vėliau lydekos ežeruose. Lydekas gaudydavome su spiningais ir ant gyvos žuvelės. Tai pat neatsiejamas įrankis būdavo pupkės. Tai skritulis, bet nematomas, maskuojančios spalvos Penketas pupkių per dieną duodavo vieną kitą lydekaitę. Jei diena praėjo be lydekos - diena praėjo veltui. Vasaros pradžioje, kol žuvys neidavo į ežerų gilumą, būdavo raudės. Jums teko matyti, kai paukštis praskrenda virš vandens paviršiaus, o vanduo užverda? Geras žvejys be problemų prigaudydavo 6-8kg raudžių į dieną nendrių languose. Vėliau prasidėdavo kuojos bei karšiai ežerų gilumoje. Čia žuvį galima pasiekti tik su valtimis. Mus būdavo dovana, kai atplaukdavo vilniečiai. Na mes visus atvykusius taip vadindavome, jausdami gyliai užslėptą klasinę neapykantą bei pavydą. Vilnieti visada atpažindavome pagal didelį platų kibirą pašarų, akinius nuo saulės, gerus žvilgančius, lyg iš kito pasaulio, drabužius, daugybė meškerių.Na ir aiškų valtį, prikrauta mantos iki viršaus. Mums matematika niekaip nesusidėliodavo. Mes nesuprasdavome, kaip galima sumesti į vandenį penketą kilogramų pašarų, kai pagauta žuvis nekainuos 20lt. Kai vilniečiai sustodavo ežero centre, link jų iš visų ežero pusių traukdavo koks trejetas - penketas vietinių valčių. Vilniečiai neprieštaraudavo, nes mes sustodavome už 30-50 metrų ir gaudydavome tik su žieminėmis meškerėmis. Rudenį būdavo lydekos. Vėliau nuo lapkričio ir iki tvirto ledo visi laukdavome. Ant ledo vilnietį buvo galima atpažinti iš tolo. Jei matydavai juokingus papuginės spalvos kombezus ar anorakus, grąžtus o ne peikėnas, pirktines aliuminines dėžes bei roges su baulu mantos - tai tikrai vilniečiai Mes būdavome su miško laužo nudegintomis striukėmis, medinėmis savadarbėmis dėžėmis, guminiais batais, kuriuose ant kojinių buvo užvyniotas laikraščiai, trigubomis sportinėmis kelnėmis. Na ir aišku vilniečiai turėdavo savo pirktinius didelius kibirus pašarų Dar vilniečiai statydavo tuos spalvotus lydekinius skritulius, kuriuos iš tolo matydavo vietiniai ir nukniaukdavo Na nes statydavome po 15-25 šniurus... Kiekvienas...
Dabar lyg tais viskas yra, bet tarsi dingo kažkas svarbaus, neapčiuopiamo, pirmykščio... Tu lyg tais gaudai žuvį, bet trūksta to pliko užpakalio ir pragyvenimo būtinumo jausmo. Na tai kaip greito paruošimo maistas. Lyg tais skanus, bet kažkoks dirbtinis. Gal tik aš kvailas, nesugebantys pamatyti šiuolaikinės žvejybos žavesio, bet mano akiai šiuolaikinė žvejyba tera fetišas "Культура потребл****ва". Tu gauni kietus įrankius, masalus, mantą, bet žvejyba tarsi susiveda prie visų tų daiktų vertės pateisinimo. Gal čia tik mano psichologinis gynybos mechanizmas, kurio užduotis banaliai pateisinti mano kvailus stereotipus. O gal tai mano paties požiūrio projekcija, nes tai man tie geri daiktai yra fetišas. Nežinau. Holly War tikrai pradėti nenoriu. Ir lyg tais suprantu savo pozicijos netvirtumą....
|
|