Diskutuojate naudodami skirtingus terminus - nesutarsit.
Kalbant apie medžiagos mechanines savybes "trapumo" priešingybė yra "plastiškumas", o "minkštumo" - "kietumas".
Volframo "trapumas/plastiškumas" kaip ir "minkštumas/kietumas" gali būti skirtingi ir priklauso nuo:
1. priemaišų;
2. sandaros.
Chemiškai grynas volframas (99,99%) yra trapus tik prie minusinės temperatūros (kambario temperatūroje plastiškas), o jo kietumas yra 7,5 pagal Moso skalę. Tokio kietumo medžiagos aš nepavadinčiau minkšta, nes pvz. tokio pačio kietumo yra kvarcinis stiklas, bet jeigu lyginsim pagal Mosą - tai volframas ~10 kartų minkštesnis už deimantą. Gal todėl Wiki parašė, kad jis minkštas.
Techniškai grynas volframas gali turėti priemaišų, bet specifikacijose vis viena vadinamas "grynas". Tačiau net ir minimalios priemaišos labai stipriai keičia volframo mechanines savybes. Pvz. 0,05% anglies priemaišų trapumo ribą pakelia iki 400*C ir kambario temperatūroje toks volframas tampa trapus.
Taigi
žali (WP) volframo elektrodai (99,50%) yra "gryni" tik technine prasme. Todėl natūralu, kad kambario temperatūroje jie trapūs.
Kitas faktorius, įtakojantis volframo ruošinių/gaminių mechanines savybes, yra volframo sandara, kuri priklauso nuo ruošinio/gaminio apdirbimo. Čia daug variantų. Praktiniu požiūriu verta žinoti tai, kad lietas ir rekristalizuotas volframas bus trapesnis, tikslingai performuotas kalimu - plastiškesnis. Todėl peilį iš volframo nukalti galima, bet kambario temperatūroje jis vis viena bus trapus.
Volframo karbidas gaminamas milteliniu būdu: iš pradžių volframo milteliai karbidizuojami (prisotinami anglies), o po to sukepami su legiruojančiais (kaip taisyklė didinančiais plastiškumą) priedais. Toks kietlydinis yra kietas ir pakankamai stiprus, bet kad iš tokio kas gamintų peilius man dar neteko girdėti.