_Vladas_ rašė:
Galima pradėt atskirą temą, nes tai specifinė ir sudėtinga sritis.
Čia tiesiog pasižiūrėkim nuotraukas kas kaip daro. Nes daugumai ne tiek svarbu, kokia technika panaudota, o kiek patinka galutinis rezultatas.
Tokia tema manau tikrai nepamaišytų *thumb* Ir tikrai ne tam, kad galėtume gerkles pasiplėšyti, o tam, kad būtų bent kiek daugiau informacijos apie graviravimą, technikas, įrankius ir visa kita. Kuo bus daugiau turinčių nors minimalių žinių apie šį amatą, tuo mažiau reiks vieni kitiems įrodinėti savas tiesas ir nebekils tokių beprasmiškų diskusijų
_Vladas_ rašė:
Mano supratimu esmė tame, kad pirma, damaskinio plieno gamyba ne pramoniniu būdu - tai technologinė improvizacija su netikėtumo elementais.
Ir antra, šiais laikais damaskinis plienas vertinamas arba dėl estetinės išvaizdos, arba dėl "legendinių" stereotipų. Bet kuriuo atveju peilis iš damaskinio plieno savo vertę igyja ne dėl realių plieno paketo savybių, bet raštuotos geležtės dėka. O raštas (ir jo ėsdinimas) užgožia paviršių išbaigimą. Gaunasi, kad damaskinio peilio "išlaižymas" kaip ir nesukuria pridėtinės vertės. Taigi Meistras turi būti labai didelis entuziastas, kad su damaskinio plieno geležtės išbaigimu vargtų tiek, kiek su homogeninio plieno, kur kiekvienas neatsargus rankos kryptelįjimas iš tolo matyti. Žodžiu, kitokia gamybos technologija, kitokie vertės kriterijai - atitinkamai ir kitokia gaminio kokybės samprata.
Didelė dalis tiesos *taip* Bet skirtumas tarp pramoninės gamybos ir individualių meistrų gaminių atsiranda tik dėl to, kad pramoniniu būdu gaminamos kelios ar keliolika damasko rūšių panašiai tiek pat galimų rašto variantų. Taip pagaminamas didelis kiekis gražaus plieno su identiška paketo sudėtim ir vienodu terminiu apdirbimu. Individualūs meistrai dažniausiai ko ne kiekvieną kart eksperimentuoja ir ką nors keičia, nes neatsispiria norui padaryti kitaip ir kaskart vis gražiau. Tačiau iš tiesų nėra sudėtinga atidirbus paketo sudėtį kuri tave tenkina ją nuolat išlaikyti vienodą ir taikyti vienodą TA. O nuo to kokį raštą sugalvosi tokiam paketui savybės tikrai nepasikeis tiek, kad galima būtų pajusti didelį skirtumą ( nors yra tam tikrų išlygų) . Mano supratimu pagrindinė bėda tame, kad dažniausiai, pasirenkamas lengviausias kelias ir ašmeninėje dalyje naudojami mažesnį anglies kiekį turintys plienai, arba nikelis. Tai daroma tam, kad maksimaliai palengvinti paketo suvirinimą ir/arba suteikti stiprų kontrastą. Dėl išbaigimo formuojant geležtę deja, tikra tiesa, bet damaskas ,,dėkinga" medžiaga nedideliems nukrypimams užmaskuoti. Tačiau pastebėjau ir tokį dalyką, kad padaryti idealiai aštrių linijų (tikiuosi suprasit ką turiu galvoje) aplamai nėra prasmės, nes ėsdinant, tos linijos ,,pabėga". O pasistengti ir padaryti lygų paviršių tikrai verta, nes ir nedidelės ,,riskės" pasilieka puikiai matomos. Tai puikiai galima pamatyti ir mano ankstesniuose peiliuse, dėl ko jau esu gavęs ne vieną pastabą
Norint padaryti gerai, nereikia daeiti iki poliravimo prieš merkiant į rūgštį, bet užbaiginėt vis tik tenka su pakankamai smulkiais abrazyvais. Pavyzdžiui aš, paskutiniu metu damaskines geležtes galutinai šlifuoti užbaigiu su 45 Trizactu. Taigi ne manu, kad su damasku mažiau darbo, negu įprastais plienais
Juk po šlifavimo dar ėsdinimas laukia, po to dar keletas procedūrų, nelygu ko nori, o įprasti plienai, praktiškai iš po staklių, jau tinkami peiliui