Diskusijų forumai

Sveiki. Visi čia esantys, tikrai mėgsta internetą ir kuomet kalba pakrypsta apie plienus, pasipila begalinės lentelės anglų ir rusų kalbomis, ISO, GOST standartai, plienų kietumas pagal įvairiausias skales, grūdinimo temperatūrų pavyzdžiai, ir dar nuorodos į YouTube. Iš pirmo žvilgsio pasijunti kaip VGTU metalurgijos absolventų konferencijoje. Tik abejoju ar diskusijų dalyviai, be vienetų, kurie akivaizdžiai nusimamano šioje srityje, suvokia kokia tos paste'inamos informacijos esmė. Ir galų gale, asmuo uždavęs klausimą, pareiškia, jog kelis šimtus litų mokėti už geležtę, jam per brangu. Aš labai mėgstu diskusiją, tik ar "pilstyti iš tuščio į kiaurą" turi prasmę?
Atskirkim, kas tai yra, pirkti "iš interneto" geležę, apdirbti ją mėgėjiškais įrankiais, pasigaminti peilį, ir kas tai yra, Metalurgijos mokslas, iš didžiosos "M", jau nekalbant apie tokią specifinę, ilgų studijų ir sunkaus darbo reikalaujantį mokslą, kaip Ginklakalystė. "Jaunuolis" teiraujasi apie peilį "iš lingės", bet jis net nesuvokia, kaip reikia pjauti su kampiniu šlifuokliu. Kur logika? Aš jam galiu pasiūlyti naudotis VPS (vandens pjūvio sistema) bet pasirodo, jog "didelės" sumos peilui jis nenori skirti. Kur logika? Kalbame apie plieno grūdinimą, bet, net jei ir suras "mūsų interesantas" tarybinio paveldo kaitinimo krosnį ("mufelį") vargu ar kartu su ja bus veikiantis termometras. Tai kas jam iš tos temperatūrų lentelės?
Neįmanoma kalbėti apie peiliadirbystę neišmanant metalurgijos. Tai tas pats kas rašyi poemą, nemokant abėcėlės.
Šito prologo esmė butų atviras kvietimas, suformuoti kuo įmanoma paprastesnę mokymo-informacinę bazę, metalų srityje, su realiais praktiniais patarimais.Pvz:
"Nori peilio? Nori išmokti kažko naudingo gyvenime?
1.Važiuoji į auto laužyną. Susirandi stambesnę (skersmuo 20mm ir daugiau) amortizacinę spyruoklę.
2. Nusiperki pora 3kg svorio plaktukų ir su bičiuliu mauni į pirmas pasitaikiusias šaltkalvių dirbtuves, kur tau, už "pusbonkį", Volodia su rėžtuvu ("rezaku") įkaitins tą spyruoklę ir galėsi išplakti ją, pasidėjęs ant kokio sunkesnio plieno gabalo, į apytikrę formą.
3. Tose pačiose dirbtuvėse tikrai stovės šlifuoklis "šmirgelis" ir, jei greitai suksiesi, kol Volodia tuštins tarą, spėsi išsišlifuoti ašmenų formą. Užgulk variklį tol kol suksis ir nebijok kad ruošinys pamėlo, tau tai tik į naudą.
4. Gražiai atsisveikinam su Volodia ir namuose, paprasčiausiu dildžių pagalba, išbaigi peilio formą. Jei reiks, manau, susirasi kur prasigręžti porą skylių rankenos tvirtinimui.
5. Ir vėl mes tose pačiose dirbtuvėse. Kol tavo bičiulis pavaišins cigaretėmis darbų vykdytoją ("prarabą"), pats spėsi įkaitinti peilį iki vyšninės spalvos ir staigiai panardidnti į vandenį. Volodia tau jau nebepadės. Jį atleido už gėrimą darbo vietoje.
6. Iš kaimyno rūsio "pasikolini" porą ąžuolinių ar uosinių parketlenčių, susiverži jas peilio šonuose mažais varžteliais (diametras pagal prasigręžtas skyles). Varžto galvutę įleisi, o išlindusį per ilgą galą nupjausi. Medį nesunkiai apdirbsi bet kokiomis priemonėmis. Jei turi po ranka, prieš dėdamas medieną, gali patepti bet kokio hermetiko ar klijų.
Sveikinu. Pirmas tavo rankom padarytas peilis. Geras jis ar blogas, kietas ar mikštas, gražus ar patogus, priklauso tik nuo tavęs paties. Jei praėjus tokį pragarą vis dar "neatšoko fantazija", galim tęsti diskusiją."

Aš manau, kad tokį projektą butų galima iškelti iki profesinio mokymo lygio. Skaudi patirtis rodo, jog darbuotojai turi susikūrę tokių mitų apie metalus, kad net sunku nesijuokti. Keletas tokių: Cinkas yra riebaluotas metalas; Plienas sugeria vandenį, o jį pakaitinus, vanduo išgaruoja; lieto plieno vamzdžio neįmanoma suvirinti su valciuotu vamzdžui ir t.t.

Iš esmės pritariu išsakytoms mintims, nors "kiekvienas medalis turi dvi puses" .

Kalbant apie peilių gamybą, kalvystės darbai neabejotinai reikalauja ir metalurgijos žinių, ir praktinių įgūdžių, ir atitinkamos įrangos. Tačiau ne visi tai turi ir gali turėti, tad nemenkinčiau peilių gamybos iš "svetimų" geležčių, nes pasirinkti tinkamą geležtę, ją teisingai paruošti ir "aprengti" taip pat reikia sugebėti.

Ir dar.

Įvadiniame skyriuje jau buvo minėta, kad peilių gamyba apima keletą skirtingų veiklos sričių, todėl nebūtinai vienas žmogus visus šiuos darbus privalo profesionaliai išmanyti ir pats vienas viską atlikti. Juo labiau, kad nedaug yra talentų, vienodai gerai išmanančių ir sugebančių dirbti tiek su metalu, tiek su medžiu, ragu ir oda. Kaip taisyklė, geriausias rezultatas gaunasi tada, kai žmogus daro tai, kas jam patinka ir ką jis sugeba gerai padaryti.

Peilio gamyba "nuo A iki Z" savo malonumui ar pramogai, - atskiras atvejis, kurio neaptarinėsiu, nes čia negalioja jokie reikalavimai ir taisyklės. Kiekvienas daro kaip išmano.
Bet jeigu žmogus vadina save "peiliadirbiu" - iš jo bus tikimasi atitinkamos kokybės ir meistriškumo. Viso to be žinių ir įgūdžių nepasieksi.

Kas geležčių pats nekala - neprivalo būti kalvis, tačiau apie metalus ir ypač plienus nusimanyti būtina, kadangi geležtės savybės ne mažiau svarbios už bendrą peilio dizainą ir rankenos patogumą. Atitinkamai būti tik geru kalviu-ginklakaliu irgi nepakanka, nes peilis - tai išbaigta visuma.
Pagaliau jeigu žmogus domisi peiliais, nors pats jų ir negamina,  metalurgijos ir metalotyros bent jau pagrindus žinoti pravartu. Kad suvokti, nuo ko ir kokios geležtės savybės priklauso. Tada nereikėtų "pilstyti iš tuščio į kiaurą".

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...

Rašydamas straipsnelį tikėjausi daug atsakymų, daug nuomonių ir žinoma daug keiksmų. Man įdomu diskusijoje pažinti žmogų. Kiek liūdna, jog be tavęs, Vladai, niekas daugiau nesirįžta atsakyti. Gal mano pastebėjimai visai netikę, ar mintys neaktualios čia besilankantiems žmonėms?

Manyčiau, kad kalta vasara - daug kas atostogauja, o tiems, kas sėdi namie ar darbe prie kompo, tokiu oru tingu ne tik rašyti, bet ir galvoti...

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...

Beskaitydamas tavo straipsnelį supratau, kad tai "būtent tai ko reikia" turiu omenyje, tuos 6 punktus aprašančius kaip reikia pasidaryti peilį. Aš suprantu, kad kai žmogus paklausia apie metalus ar gamyba ir jam yra duodamas tikrai nemažas pasirinkimas ir daugybe variantų, o galu gale jis pareiškia, kad mokėti 100Lt. už peilį tai gryna nesąmonė... Tai belieka tik viena mintis galvoje "Tai kokio velnio klausei ir prašei patarimo ?" Bėda tame, kad žmonės patys nesukonkretizuoja ko jie prašo ar net nežino ko jie nori... Čia tas pats, kas klientas ateina į batų parduotuvę ir pardavėjos paprašytu batų, o gavus daugybę pasiūlymų ir variantų galų gale išeina tuščiomis, nes pasirodo jis tikėjosi kažko kitko...


Tokiam dalykui aš už, visomis keturiomis Tik suformulavus viska ir sudėjus į vieną vietą ir tikėtis, kad nepasikartos "kvailų klausimų" yra gan beprasmiška... Žinoma ji tikrai nepakenks ir padės nevienam kuris tikrai domisi šiuo dalyku, bet kaip bebūtų gaila vis tiek atsiras tokių kurie paklaus to pačio klausimo 10 kartą...
Pripažinkim jog žmonės yra gan tingūs Todėl paklausti kitų yra daug lengviau negu susirasti pačiam ir nesvarbu, kad to paties jau klausė kitas žmogus prieš 10 min.
Kogero atsiminsiu šią frazę visą gyvenimą: "Šiame pasaulyje yra tik du dalykai neriboti. Tai visata ir žmonių kvailumas, bet dėl visatos aš abejoju" (Albertas Einšteinas)
Aš manau, kad būtent kai žmogus paklausia "kaip pasidaryti peilį ?" jam pirma reikia nurodyti tuos 6 punktus, o po to kaip jau sakei "Jei praėjus tokį pragarą vis dar "neatšoko fantazija", galim tęsti"


Paprasčiausiai, pvz. aš viskam ką parašei pritariu ir manau jog tai teisinga, tai kam kartotis ? Jei neišmanau to dalyko, nesuprantu ar nežinau atsakymo stengiuos nekišti savo nosies be reikalo O ši diskusija manau atsigaus ir prigis tik reikia šiek tiek laiko

Na atrodo pasakiau viską ką norėjau, ačiū už dėmesį

Karšta. Net diskutuoti nesinori Neabejoju, kad ir šioje temoje galima gerokai pasiginčyti, nors Jonas ir nurodė palyginus paprastus 6 žingsnius kaip pasidaryti suplotą plieninę plokštelę su medinėmis kriaunomis. Galiu pasiūlyti dar paprastesnį variantą, kaip gauti panašų režultatą: turguje iš dieduko nusipirkti seną ploščią dildę ir ant to paties "šmirgelio" neskubant, vis įkišant į kibirą su vandeniu, suformuoti nuolydžius. Va ir gatava geležtė

_________________
Kelią galima surasti arba nutiesti.

Jonai, perskaičius straipsio ižangą supratau kad norėjai pasakyti: Jūs čia visi idijotai, o aš afigienas cpecas. Tuo aš jum, vaikučiai papasakosiu kaip viską reikia daryti. Didžiausia klaida -maišot 'peiliadirbystę' ir 'peiliakalystę'
Skaitant toliau pasirodo kad vistik turit humoro jausmą, ir galit rašyti normaliai. Nors nemanau kad jūsų nurodytu peilio gaminimo būdu pasinaudos bent vienas žmogus, darantis pirmajį savo peilį. Yra daug paprastenių būdų nuo kuriu IHMO, reikėtų ir pradėti.
O kad žmogus darantis pirmajį peilį nenori tam skirti didelės sumos - natūralu. kam bus smagu išmesti 200 litų, jei neišku ar išvis kasnors gausis? Mano manymu pirmą peilį žmogus turėtų daryti iš belekokio mikšto plieno, tam kad igautų bent kokios patirties, ir galų gale suprastų : taip daryti negerai, reikia rimtesnių medžiagų ir didesnių pastangų.

Pritariu Mindaugui : )
Pagaminti suplota plienine plokstele ir peili yra du skirtingi dalykai : )
Ploksteliu as pagaminau jau keleta bet pavadinti savo ploksteles peiliais sazine neleistu : )

Na taip, diskusija Jonas N rimtą užvedė... Iš dalies pritariu Jono N mintims, tačiau šiek tiek ir paprieštarausiu, - prisiminkime mūsų vaikystę > tie kurie iš mūsų gimė ir augo šviesaus proletariato šalyje prisimins, kad vaikystė buvo 'užimtas' metas - įvairūs būreliai (aviamodeliavimo, konstravimo, staliaus, šaltkalvio, automobilistų, etc.), ėjimas pas tėvus į darbovietes - pramonės įmones...mes nuo vaikystės turėjome sąntykį su technika, 'juodais darbais', pramone. Aš asmeniškai buvau staliaus pameistriu, lankiau keturis technikos būrelius, buvau įsitraukęs iki pat kokių 14-15 metų; 'Moment' klijai buvo deficitas, kuris puikiai klijuoja; bet man niekad nebūtų kilus mintis pilti tuos klijus į maišą ir dėtis ant galvos...nes buvo užimtumas, mokytojai kuriais norejosi sekti. Todėl nemanau, kad turėtume baisiai pykti, kad vaikis nemoka naudotis 'bulgarke' bet nori pasidaryti peilį iš lingės -> jis nesusidūręs dar su metalo apdirbimu, o apie elektros įrankius galbūt girdėdavo - neliesk, užmuš! Kita vertus, jaunimas mėgsta pasipuikuoti - gal draugas atsinešė dieduko darytą peilį 'iš lingės' ir vaikis taip pat tokio užsimanė...tiesa, pliusas jam, kad nors savom rankom užsimanė jį pasidaryti.
Taip pat manau, kad Linux yra teisus sakydamas, kad pirmi peiliai turi būti iš minkšto plieno - nereikia didelės pinigų sumos, ir apdirbti lengviau, atrasti savitą darbo su metalu ir medžiu stilių...ir supratimą apie darbus.

_________________
Information is a weapon of mass destruction...

Ačiū visiems už išsakytas atviras mintis, pastebėjimus. Šiek tiek pasikartosiu apie jau minėtą mokymo programą. Būtų galima išskirti keletą pagrindinių krypčių pvz.:
1.Mokymasis suteikti norimą formą metalo/peilio ruošinui.
a)Bendrais bruožais išdėstomos pagrindinės peilių formos ir jų savybės, bei paskirtis.
b)Supažindame su rankiniais metalo apdirbimo įrankiais.
c)Trumpas elektotechnikos įvadas ir pažintis su elektriniais metalo apdirbimo įrankiais.
d)Pasakojimas/ekskursija apie pramoninį metalo apdirbimą.
2.Mokymasis suteikti/išlaikyti plieno ruošinio savybes pagal peilio paskirtį.
a)Apžvelgiame tinkamu peilių gamybai plienų įsigijimo būdus.
b)Terminis apdirbimas.
c)Istorinis pasakojimas kaip nuo seniausiu laikų iki dabar išgaunami skirtingų savybių plienai.

Ir čia tik maža dalis to ką galimą įtraukti į mokymus.

Į mokymus ko?
Kolegos kitoje temoje jau rašė, kad sugebėjimas pasigaminti plokščią gelžgalį su aštria briauna nedaug teturi bendro su peiliakalyste ir dar mažiau su peilininkyste, kurios pažinimas prasideda visai kitur.

Peilis - tai įrankis, sukurtas konkrečiai paskirčiai.
Ar įrankis patogus, ar jis gerai atlieka savo funkciją, ar jis patvarus - suvokiama ne gamybos metu, o naudojantis (viena nuospauda ant nuosavo delno yra vertingesnė už tūkstantį svetimų žodžių) ir dar geriau - naudojantis keliais skirtingais, bet panašios paskirties įrankiais.

Visa tai taikytina ir plienų, iš kurių pagamintos geležtės, pažinimui.
Teorinės metalotyros žinios padeda lengviau pažinti plienus, palengvina suvokimą kas nuo ko priklauso ir kodėl konkretaus plieno geležtė turi tokias, o ne kitokias savybes.
Tačiau visiškai nebūtina žinoti plieno cheminę sudėtį, jo gavybos ir gamybos būdus, ir juo labiau - mokėti pačiam kalviškai apdoroti plieną, kad pažinti plieno mechanines savybes.
Tam, kad mėgėjiškai pažinti peilių gamyboje naudojamus plienus, užtenka žinoti plieno pavadinimą ir turėti pakankamai naudojimosi peiliais iš įvairaus plieno patirties. Įskaitant ir galandimo patirtį.

Ir tik kai jau žinai koks ir iš kokio plieno (ir kodėl būtent toks, o ne kitoks) turi būti tavo peilis, tuomet galima pagalvoti ir apie gamybą.
Tik šiais laikais peiliakalystė, deja - ne pats geriausias peilių gamybos būdas. Yra ir paprastesnių, ir lengvesnių. Jeigu žinoma galutinis tikslas - turėti patogų ir patvarų peilį su iš anksto numatytomis savybėmis.

Tad mano giliu įsitikinimu, jeigu jau organizuoti švietėjiškus mokymus apie peilių gamyboje naudojamus plienus, tai pradėti reikėtų nuo naudojimosi peiliais įgūdžių ir ypatybių. O visą kitą - po to.

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...

Mokytis galima tiek Jono, tiek Vlado metodais. Žinios neprapuls. Bet iš tų poros prisilietimų prie kalvystės, kuriuos turėjom, supratau, koks tai nelengvas amatas Žinios reikalingos, bet dar labiau reikalinga patirtis ir įgudimas. Neužtenka vieną kartą pastuksenti per įkaitintą spyruolės galiuką. O mokytis geriau su minkštu plienu. Hau.

_________________
Kelią galima surasti arba nutiesti.

Būtent, amatas! Ir juo labiau, kad kalvystė - tai specifinis amatas, kuriame peiliakalystė tėra tik dar siauresnė specializacija. Kalvių yra daug, o peiliakalių - vienetai.
Kiekvienas kalvis gali nukalti peilio geležtę. Nusikalti geležtę galima ir nebūnant kalviu. Tik klausimas - kokia bus tos geležtės kokybė? Ir ar tas, kas ją kalė, turi supratimą kokia ji turėtų būti?
Iš to, ką man teko matyti įvairiose parodose, mugėse ir kalvių festivaliuose sprendžiu, kad supratimą turi nedaugelis...

Aš visiškai pritariu, kad kalvystės ir peiliakalystės, kaip peilių gamybos sudedamosios dalies, pagrindų pažinimas yra naudingas. Bet kaip jau minėjau, tai tik siaura ir specializuota sritis.

Bet kokia mokymo programa pradedama nuo bendrųjų pagrindų ir tik po to gilinamasi į atskiras sritis.

Todėl kalbant apie peilių gamyboje naudojamus plienus, pirmiausia prasminga pažinti tai, ką siūlo šiuolaikinė metalurgija, o po to jau rinktis bei gilintis, ką iš tos pasiūlos ir kaip galima kalti.

_________________
Geriausias peilis yra tas, kurį turi kai jo prireikia...

Štai pavyzdys, kaip geležtės kalamos iš perlydyto ir tikslingai supjaustyto X12MФ plieno:

http://talks.guns.ru/forummessage/189/672742.html

Darbo daug, savybės ypatingos, kaina taip pat.

Aš į peiliadirbystę, ginklakalystę žiūriu ne tik per kalvystės prizmę. Tikrai nesu linkęs proteguoti tik tą sritį, kurią išmanau pats. Sutik, Vladai, jog keblu po pirmo pjuvio įvertinti ašmenų ar ergonomikos kokybę. Visi žinome istorijas, kaip nauji peilių modeliai išbandomi spec.daliniuose, kur kareiviai 2 savaites ekstremaliomis salygomis jais naudojasi ir vėliau smulkiai išdėsto savo pastebėjimus. Kuris iš mūsų galėtų pasigirti tokiomis galimybemis? Sekant tavo mintį, nuospaudos gali atsirasti ir dėl netikamo naudojimo, naudojimo ne pagal paskirtį. Tikrai nesiūlau pačioje pradžioje kaltis galvon chemines plienų formules ar fizikinius kristalizacijos procesų aprašus, tačiau žinoti jog plienas tai geležis+anglis ir, iš esmes, kuo daugiau anglies tuo metalas trapesnis, pravartu. Taip pat pravartu suvokti, kaip pagal kibirkšties spalvą daugmaž atskirti plienus. Kas dėl kalviško apdorojimo, tai tik principo "pasidaryk pats" išraiška. Tai viena iš alternatyvų, kuri pravarti tada, kuomet iš ruošinio neįmanoma išgauti formos vien tik jį šlifuojant. Juk ir kriaunoms gaminti, mes galime nusipirkti pilnai paruoštų medžio ruošinių arba patys ieškoti uosio gumbo. Kas dėl praktinio naudojimo, tai tik vienas iš keleto požiūrio į peilį aspektų. Yra dekoratyvinių peilių, kurių paskirtis puošti aplinką ir jie niekada neimami į rankas, nors, ir gaminami iš profesionalių medžiagų. Nemanau, jog bus patogu drožti šaukštą su angelo formos kraunomis dekoruotu peiliu, tačiau pasidėti tokį ant rašomojo stalo, vokams atplėšinėti, norėtų ne vienas.
Mano konsepcija: pirmojo peilio gamybos metu "užkabinti" daugybį sričių, nors ir labai paviršutiniškai, kurios padės antrąjį dirbinį paversti tobulesniu už pirmtaką. Teorija realiai ir iškart pritaikoma praktikoje, ko pasekoje įsiminimas tampa kur kas tvirtesnis. Taip patenkinamas jauno žmogaus noras iš kart turėti "gatavą daiktą" ir sužadinamas jo žingeidumas.