Šioje temoje manau verta panagrinėti stereotipus arba kitaip tariant šabloninius įsitikinimus apie peilio konstrukciją ir atskirus jos elementus.
Ir nors šiaip jau
stereotipai patys savaime nėra blogas dalykas, nes padeda lengviau susiorientuoti naujoje ar sudėtingoje situacijoje, tačiau kai kalbam apie peilio konstrukcijos vertinimą, stereotipiniai įsitikinimai dažnai klaidina, jeigu peilio konstrukciniai elementai ar panaudotos medžiagos nėra tipinės.
Kaip pvz. šioje temoje jau paminėti du stereotipai:
1. Rankena be metalinės atramos ir su medine apsauga - blogai.
2. Peilis su įkote silpnesnis nei su pilno profilio rankena.
Atsikratyti stereotipų geriausiai padeda klausimas "Kodėl?"
1. Kodėl rankena be metalinės atramos ir su medine apsauga - blogai?
Ats.: nes mediena neatlaiko spaudimo ar smūgio ir skyla. (Čia mano atsakymo variantas. Gali būti ir kitokie.)
Kodėl mediena skyla?
Ats.: nes ją veikia jėga didesnė nei medienos atsparumas tempimui.
Taigi turim du faktorius: veikiančią jėga ir medienos atsparumą tempimui.
Čia verta prisiminti, kad medienos atsparumas tempimui priklauso tiek nuo konkrečios medžio rūšies bei konkrečios medienos struktūros, tiek nuo veikiančių jėgų vektoriaus krypties medienos skaidulų atžvilgiu. Paprasčiau sakant, vienokią jėgą mediena atlaikys tempiant skersai pluošto, kitokią išilgai ir dar kitokią kai pluoštas išsidėstęs nelygiagrečiai (kamblys ar tarpušakiai) arba chaotiškai (medžio gumbas, žaizdų surandėjimai etc).
Belieka arba susirasti medžio technologo žinyną ir pažiūrėti kokią jėgą kokia kryptimi kokia medieną atlaiko, arba nustatyti tai empiriniu metodu, t.y. bandymu būdu.
Žinyno po ranka neturiu ir konkrečių dydžiu nepasakysiu, bet kiek pamenu atsparumas išilgai pluošto yra 5-10 kartų didesnis nei skersai. O mano empirinė patirtis byloja, kad tvirtai įsodinus geležtę į rankeną iš pvz. gerai išdžiovinto beržo gumbo, kur pluoštas persipynes, nuo stiprių šoninių apkrovų linko ar lūžo geležtės, bet ne rankena. Kapojant su taip įtvirtinta geležte sulaužyti rankenos irgi nepavyko. Kokias ekstremalias apkrovas tokia rankena atlaikytų nežinau nes nebandžiau tikslingai laužyti. Kas nori - gali pabandyti.
Išvada: stereotipas yra teisingas tik tuo atveju, jeigu gaminat rankeną nebuvo atsižvelgta į medienos rūšį, medienos pluošto kryptį ir pagrindinius jėgos vektorius naudojant peilį pagal paskirtį. Arba peilis buvo naudojamas ne pagal paskirtį.
2. Kodėl peilis su įkote silpnesnis nei su pilno profilio rankena?
Ats.: nes įkotė siauresnė už pilną rankenos profilį.
Kodėl įkotė siauresnė?
Ats.: nes tokią pasidariau/nusipirkau/turėjau.
Įkočių parametrus panagrinėsiu kiek vėliau, o pradžioje verta prisiminti, kad pilno profilio rankenos kaip taisyklė irgi jeigu ne išpjaustomos lengvinant, taip bent prigręžiojamos skylių kriaunoms tvirtinti. Tad vertinant stiprumą žiūrėti reikia ne į rankenos profilio plotį, o į faktiškai likusią plieno dalį kuriai ir tenka apkrova. Ir labai gali būti, kad įkotės dalis rankenos pradžioje (kuriai tenka didžiausia apkrova) bus platesnė už siauras vietas likusias profilinėje rankenoje (kaip pvz. mano anksčiau įkeltoje nuotraukoje). Ir jeigu tokių geležčių storiai vienodi - akivaizdu, kad stereotipas klaidingas.
Kalbant apie įkotes ir jų įtaką peilio stiprumui, reikia turėti minty, kad tinkamai įsodinta įkotė yra sutvirtinama koto medžiaga (o jeigu yra, tai dar ir metaline atrama), todėl net ir būdama siauresnė už geležtę - dalinė įkotė atlaiko didesnes apkrovas. Jeigu įkotė įtverta kiaurai ir užveržta, įkotės plotis praktiškai netenka reikšmės, kadangi stipriausiai veiks tempimo jėgos. O nutraukti net ir siaurą plieno juostelę dešimteriopai sunkiau negu nulaužti.
Silpniausios vietos reikia ieškoti ten, kur yra mažiausias skerspjūvio plotas bei kur stipriausiai kinta arba geležtės plotis, arba storis
. Tokios vietos kaip taisyklė yra dvi: įkotės pradžia ir nuolydžių pradžia
. Jeigu šiose vietose perėjimas nėra nuožulnus o artimas stačiam kampui - čia susidarys didžiausios vidinės įtampos veikiant peilio apkrovai, o jėgai didėjant - būtent čia geležtė suirs. Kad to išvengti, reikia perėjimą į įkotę ir į nuolydžius daryti nuožulnius, kad įtampa nesikoncentruotų kampe. Įkotės atveju dar galima geležtės pečius įleisti į metalinę atramą, kuri perims dalį apkrovos ir tuomet įtampos įkotės pradžioje bus mažesnės (o atitinkamai ir perėjimo kampas g.b. ryškesnis).
Vėlgi, tai ką surašiau patikrinti galima su žinynu arba empiriškai. Iš mano matytų sulaužytų peilių 9 iš 10 buvo lūžę ties nuolydžiu pradžia ir tik 1 - ties įkote.
Išvada: stereotipas yra teisingas tik tuo atveju, jeigu gaminat geležtę įkotės pradžia buvo padaryta per siaura ir esant staigiam perėjimui - tinkamai neįtvirtinta rankenoje. Arba peilis buvo naudojamas ne pagal paskirtį.
Taigi tinkamai parinkus peilio dalių parametrus ir medžiagas bei tinkamai pagaminus, joks iš aptartų konstrukcinių sprendimų a priori nėra blogas, nes ir be metalinės atramos, ir netgi su daline įkote peilis bus pakankamai funkcionalus įprastam naudojimui.