Pagalvojau, kad jeigu jau pokalbis pakrypo apie plienų tinkamumą peiliams, idant išvengtume bereikalingų ginčų "tinka-netinka" (nes plieno rūšių šiais laikais gaminama šimtai), verta prisiminti esminį peilininkystės dalyką:
peilis - tai įrankis, kurio pagrindinė paskirtis - pjauti. Pjaunančioji briauna peilyje vadinama ašmenimis. Kuo plonesni, kietesni ir patvaresni ašmenys, tuo geriau peilis pjauna. Įtakos tam be abejo turi ir bendra geležtės geometrija, bet pagrindinis pjūvio krūvis vis tik tenka mikroninio storio ašmenims.
Kiek plona gali būti ašmenų briauna, kiek kieta ir kiek patvari - priklauso nuo plieno struktūros. O struktūra savo ruožtu - nuo plieno sudėties ir tam plienui optimizuoto termo-mechaninio apdorojimo (TMA). Kaip taisyklė TMA yra standartizuotas, tad laikantis prielaidos, kad TMA bus optimalus, apie plieno savybes galima spręsti pagal plieno rūšį ir konkretaus plieno sudėtį.
Gryna geležis yra minkšta ir neturi peiliui būtinų savybių. Tačiau geležies junginiai su anglimi bei kitais elementais sudaro kietus karbidus, kurių kietumas, dydis ir išsidėstymas, o taip pat matricos - t.y. pagrindo kuriame išsidėstę karbidai, savybės apsprendžia kokias savybes turės ašmenys ir peilio geležtė visumoje.
Nesigilinant į metalurgijos plonybes ir kalbant populiariai, konkreti plieno struktūra ir joje esantys karbidai susidaro po atitinkamo terminio plieno apdorojimo, arba kaip buitiškai sakoma - "grūdinimo". Grūdinimas yra efektyvus tuomet, kai anglies pliene yra daugiau nei 0,3%. Jeigu atmesim išimtinius atvejus, kai vyraujantys karbidai susidaro kitų elementų pagrindu, turim faktą, kad legiruotas plienas, kuriame anglies mažiau nei 0,3% (o jei plienas nelegiruotas <0,35%) peiliams netinka. Geroms pjovimo savybėms užtikrinti laikoma, kad pramoniniame legiruotame pliene anglies t.b. ne mažiau 1%. Šis procentas g.b. mažesnis, jei plienui keliami specialūs reikalavimai, pvz. atsparumas korozijai. Tuomet anglies vietą sudėtyje užima antikoroziniai legiruojantys priedai.
Beje, miltelinė plienų gamybos technologija, be kitą ko, buvo kuriama tam, kad būtų įmanoma didinti ligatūros procentą nemažinant anglies kiekio. Tuo pačiu sukuriama smulki ir pakankamai tolygi lydinio struktūra, kas savo ruožtu užtikrina geras mechanines ašmenų savybes.
Apibendrinant galima teigti, kad iš standartinio pramoninio plieno, kuriame anglies mažiau kaip 0,3%, funkcionalaus įrankio-peilio padaryti nepavyks. Išimtis, patvirtinanti taisyklę, - plienas AISI 420 (ar jo analogai) su kriogeniniu šaldymu po grūdinimo, nors pagal savybes - tai žemutinė peilio savybėms priimtina riba. Apie mažaanglius kompozitinius plienus ir ne geležies pagrindu sudarytus lydinius čia taip pat nekalbėsiu, nes tai jau kita tema.
Kaip buvo minėta šioje temoje, be anglies kiekio, būtina atsižvelgti ir į bendrą plieno sudėtį bei sudėtyje esančių legiruojančių priedų įtaką plieno savybėms. Nors tiesą sakant, čia gali būti reikalingas bent minimalus supratimas apie metalurgiją. Tuo pačiu - ir supratimas apie TMA procesus, nes būtent nuo TMA priklauso galutinė plieno struktūra. Jeigu tokio supratimo žmogus neturi, jam belieka viską aiškintis praktinio bandymo keliu. Bet tai neefektyvus ir neperspektyvus būdas. Žymiai efektyviau - nors kažkiek pastudijuoti teoriją.
Be abejo, galima paimti puikiai peiliams tinkantį plieną, bet jį "sugadinti" netinkamai apdorojus ar pagaminti geležtę neatsižvelgiant į plieno savybes. Tai vadinama gamybos klaidomis. Ir tame nieko blogo, nes neklysta tik tas, kas nieko nedaro.
Tačiau gaminti peilius iš akivaizdžiai netinkamo plieno - nematau jokios prasmės. Nebent tai būtų pradinis - mokomasis peiliadarystės etapas, kur gamybos procesas svarbesnis už rezultatą. Arba autorius iš anksto nusprendžia, kad bus gaminamas ne įrankis, o tik į peilį panašus estetines funkcijas atliekantis daiktas.
Tai tik mano požiūris, tad būtų įdomu sužinoti ir kolegų nuomonę apie peilių gamybą iš bet kokio plieno, kuris "papuolė po ranka".