Amatai ir amatininkų cechai

aut.: Zigmantas Kiaupa

Negausiose ir nedidelėse XIV a. Lietuvos miestiečių gyvenvietėse gyveno asmeniškai laisvi amatininkai ir pirkliai. Jie valdovui atlikdavo specifines miestietiškas prievoles – mokėjo turgaus mokesčius, prekybos muitus.

XIV amžiaus Lietuvos amatininkų gaminiai darėsi geresni. Amatininkai labiau specializavosi ir dar labiau atitrūko nuo žemės ūkio. Didžiausią pažangą amatininkai padarė ten, kur tuo buvo suinteresuota valstybė. Jau XIII a. viduryje Vilniuje buvo pastatyta mūrinė karaliaus Mindaugo katedra. XIII–XIV a. sandūroje Lietuvoje jau statė didelės mūrinės pilis. Iš pradžių Vilniaus pilių kompleksą, XIV a. – Kauno, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos, Krėvos pilis, o taip pat pilis Gardine ir Naugarduke. Tokioms statyboms reikėjo daug darbo jėgos, aukštos kvalifikacijos meistrų. Visa tai suburti galėjo tik valstybė. Lietuvos amatininkų pažangą gerai įvertino amžininkai – net Vokiečių ordinas pastatė pilių pagal lietuviškų gardinių pilių pavyzdžius. Didelę pažangą padarė ginklininkai, kovos mašinų gamintojai.

Lietuvai XIII–XIV amžiuose trūko specialistų amatininkų ir pirklių kapitalo. Šį trūkumą švelnino iš Rusios žemių į Vilnių, o gal ir į kitus Lietuvos miestus atsikeliantys pirkliai ir amatininkai. Bet to nepakako, ir Lietuvos valdovai ėmė dairytis į kitų Vidurio Europos šalių – Čekijos, Vengrijos, Lenkijos amatininkus ir pirklius. Yra užuominų, kad pirklius ir amatininkus iš Vakarų kvietėsi dar Gedimino pirmtakai. Valstybine politika ši pirklių ir amatininkų kvietimosi praktika virto Gedimino laikais. 1323 metų laiškuose Hanzos miestams Gediminas išdėstė lyg ir Lietuvos ūkio plėtojimo programą. Gediminas kvietė į Lietuvą karius – riterius, pirklius, amatininkus (kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus, akmenskaldžius, auksakalius, kovos mašinų gamintojus ir kitus), o taip pat ir žemdirbius. Gediminas žadėjo aprūpinti juos žeme, laikinai atleisti nuo mokesčių ir muitų.

Lietuvių pirkliai ir amatininkai bei atsikėlėliai iš Rusios ar Baltijos pakrančių vokiškųjų miestų sudarė pirmąsias didesnes miestiečių bendruomenės Lietuvoje. Daugiausia minėtini Vilniaus ir Kernavės miestiečiai, Trakai, Krėva, Juodosios Rusios centrai – Gardinas, Naugardukas. Be didžiųjų centrų nedidelės amatininkų ir prekeivių gyvenvietės su turgais kūrėsi prie administracijos centrų – vietininkų pilių.. Daugiausia jų XIV a. buvo domeno žemėse – Merkinė, Alytus, Punia, Valkininkai, Daugai, Eišiškės, Lyda ir kitos. Panašios kilmės yra Raseiniai, Kražiai, Ariogala, Ukmergė, Anykščiai ir daug kitų. Tai buvo itin gausių LDK miestelių užuomazgos, kurie taikėsi tapti kaimo ir didžiųjų miestų tarpininkais. Tačiau XIV amžiuje iš daugumos tokių gyvenviečių tik ėmė formuotis tikrieji miestai. Tad XIV amžiuje LDK ėmė raizgyti kol kas dar retas, tačiau nuolat didėjantis miestų tinklas. LDK Rusios žemėse šis tinklas buvo paveldėtas ir atkuriamas, o lietuviškose žemėse – naujiena, kurios šaknys siekia XIII a., o gal ir ankstesnius amžius.

XV amžiaus pabaigoje Vilniuje, o XVI a. viduryje Kaune ir kituose miestuose ėmė kurtis amatininkų cechai. XVI a. jie jau tapo svarbiausiais prekių gamintojais miestuose. Pirmieji cechai Lietuvoje susikūrė 1495 metais Vilniuje. Tai buvo auksakalių ir siuvėjų cechai. Cechai taip pat kūrėsi ir kituose miestuose – Kaune, Merkinėje, Raseiniuose, Šiauliuose, Telšiuose. Nuo XVI a. cechuose imta gaminti ir dailius stiklo dirbinius, gerokai patobulėjo auksakalystė, taip pat – keramika, audimas.

Cecho statutą turėdavo patvirtinti didysis kunigaikštis. Tik tuomet cechas buvo laikomas teisėtu. Nuo 1552 metų cechų statutus galėjo tvirtinti ir Vilniaus magistratas. Teismo bylas, susijusias su cechų gamybos procesu ir jo narių tarpusavio santykiais, spręsdavo cecho teismas. Jame paprastai teisėjaudavo metams išrenkami vyresnieji cecho meistrai. Didžiąją cecho amatininkų daugumą sudarydavo vietiniai miestiečiai ar nuskurdę bajorai. Priimti į cechą valstiečius draudė jo statutas.

Amatininkus ir amatus minimi Lietuvos 1529 ir 1588 metų Statutai. Juose išvardintos bent 25 amatų rūšys. Minimi kalviai, mūrininkai, siuvėjai, plytininkai, kailiadirbiai, odininkai, račiai, kubiliai, puodžiai, degutininkai, dailidės ginklininkai. Didžiausiu Lietuvoje amatų centru buvo Vilnius.

XVII amžiaus antroje pusėje dėl karų ir suirutės amatai patyrė nuosmukį. Prie amatų nuosmukio prisidėjo ir bajorai, kurie daugumą prekių atsiveždavo iš užsienio bei laisvai pardavinėdavo savo valdose. Šitaip jie žlugdė vietinius amatininkus. Daugelis cechų užsidarė, dalis miestų amatininkų pradėjo verstis žemdirbyste, o dar kiti tapo klajojančiais amatininkais. Tarp klajojančių amatininkų daugiausia būdavo siuvėjai, dailidės ir įvairių namų apyvokos daiktų remontininkai. Vėl amatai atsigauti pradėjo tik XVIII a. II pusėje. Prieš pat trečiąjį Respublikos padalijimą Vilniuje veikė 38 cechai. Juose dirbo 860 meistrų, 310 pameistrių ir 420 mokinių.

 

GIKO peiliai

Peiliai.net

peiliai_net

view counter

Foruminis-peilis

view counter

galandimo-paslaugos.jpg

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

view counter
  © 2017 Peilininkų asociacija  
hostingas su 10% nuolaida