Baltų metalurgija ir auksakalystė

aut.: Eugenijus Jovaiša

Sunku dabar pasakyti, kada amatai tapo atskiru verslu, kada atsirado puodžiai, kalviai, baldžiai, dailidės, juvelyrai, audėjai ar drabužių siuvėjai – tie amatininkai, kurie buvo savo darbo žinovai ir be kurių paslaugų bendruomenė jau nebegalėjo išsiversti. Vieningos datos čia, matyt, nerasime. Patys visuomenės vystymosi dėsningumai įvairiais keliais ir skirtingu laiku į Lietuvos teritoriją atvedė pirmuosius metalus, išmokė baltus juos apdirbti ir suformavo specializuotų amatininkų poreikį.

Dar senajame žalvario amžiuje, tarp 1700 ir 1400 m. pr. Kr., Rytų Pabaltijyje atsirado pirmieji atvežtiniai bronziniai dirbiniai. Tai buvo kirviai, kalavijai, durklai. Manoma, kad apie bronzos amžiaus vidurį baltai jau patys mokėjo lydyti ir daryti bronzinius dirbinius naudodami molines, akmenines ir vaškines formas. Spalvotųjų metalų apdirbimo krosnelė rasta tyrinėjant Narkūnų piliakalnį. Niekas neabejoja, kad ankstyvajame geležies amžiuje baltai didžiąją dalį bronzinių dirbinių gamino vietoje iš atvežtinės žaliavos. Naujajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje baltų kraštuose pasirodė tik baltams būdingi papuošalai: įvijiniai pakabučiai, įvijiniai smeigtukai ir kita. Vietiniai meistrai atrado savąsias papuošalų formas. Tiesa, kai kurias formas paveldėjo iš jau nuo vėlyvojo neolito laikų baltuose darytų kaulinių smeigtukų.

Baltų (kaip ir kitų pasaulio tautų) gyvenimas ir ūkinė veikla iš esmės pakito įsisavinus geležį. Geležis ir jos gamybos technologija palengva skverbėsi iš priešakinių civilizacijos kraštų. IV tūkstm. pr. Kr. meteoritinė geležis atsiranda egiptiečių kapuose. II tūkstm. pr. Kr. pirmieji iš rūdos geležį išgavo hetitai. XII–X a. pr. Kr. geležies gamybos technologija išplito Mažojoje Azijoje, Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Irake, Mesopotamijoje, Užkaukazėje ir Indijoje. Pirmieji europiečiai, XII-XI a. įsisavinę šią technologiją, buvo graikai, o kiek vėliau – rytinės ir pietinės Italijos gyventojai. Manoma, kad plačiai geležinius dirbinius europiečiai ėmė naudoti apie VIII a. pr. Kr.

Rytų Pabaltijo gyventojai geležies dirbinius pirmąkart išvydo apie VI a. pr. Kr. vidurį. Jų buvo mažai ir geležiniai dirbiniai neišstūmė darbo įrankių iš medžio, akmens ar kaulo bei rago. Viskas iš esmė pasikeitė pačioje senojo geležies amžiaus pradžioje. Manoma, kad I a. po Kr. pradžioje baltai išmoko geležį išgauti iš balų rūdos. Balų rūda – kvartero periodo nuosėdinė uoliena. Lietuvos balų rūdoje esti nuo 18 iki 40% geležies. Jos randama pelkėse, paežerėse, upių krantuose ir šiaip pažliugusiose, šaltiniuotose vietovėse. Jau I a. po Kr. geležies dirbiniai – visuotinis reiškinys. Jų randama visuose tyrinėjamuose paminkluose: kapinynuose ir pilkapynuose, piliakalniuose. Vienodai vietinė balų rūda buvo paplitusi per visą geležies amžių. Reikia pasakyti, kad geležis iš balų rūdos tenkino pagrindinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų poreikius. Tik XX a. pradžioje Lietuvos kalviai nustojo lydyti geležį iš balų rūdos. Geležies gavyba iš balų rūdos buvo nelengvas procesas: kasdavo ją vasarą, perplaudavo, džiovindavo, smulkindavo ir tik rudenį ar žiemą lydydavo. Sprendžiant iš Lietuvos piliakalnių tyrinėjimų metu gautos medžiagos ir specialiųjų tyrinėjimų duomenų matyti, kad senojo geležies amžiaus metalurgai naudojo lydymo krosnis su dumplėmis (dumplinė krosnis). Ją kraudavo iš akmenų, šonus glaistydavo molio sluoksniu (kartais ją darydavo ištisai iš molio masės). Priešingose krosnelės pusėse palikdavo angas: vieną naudojo orui įpūsti, kita, su mediniu tuščiaviduriu galu, tarnaudavo dumplėms užmauti. Tokioje krosnyje buvo pasiekiama 1200 laipsnių temperatūra, reikalinga geležiai lydyti. Pirminiame lydymo etape susidariusi geležies kritė turėdavo tik apie 50% geležies. Vėliau šią geležies kritę kaitindavo žaizdre, kaldavo ir tik tada ji būdavo tinkama įrankių gamybai.Senojo geležies amžiaus pabaigoje kalviai gamino pagrindinę geležinių gaminių dalį. Metalas buvo apdirbamas laisvu kalimu, „paketavimu”, įauginimu ir suvirinimu. Pastarojo laikotarpio kalviai buvo puikūs savo srities žinovai, susipažinę su antikinio pasaulio technologijomis.

Vystantis kalvystei, įvairėjo ir darbo įrankiai. V–IX a. Lietuvos kalviai darė apie 30 geležinių dirbinių rūšių – jų gaminiai sudarė net iki 90 % vietinės gamybos. Tik nedidelė dalis geležies dirbinių (pvz., prestižiniai ginklai) buvo atvežama iš kitų kraštų. Neabejojama, kad VI–IX a. net ir mažiausia bendruomenė turėjo savo kalvį. Jų poreikis buvo didelis ir, matyt, ne veltui kalvystė greičiau atsiskyrė nuo kitų verslų ir amatų. Manoma, kad Lietuvoje tai galėjo būti jau apie IX amžių. Šiaip ar taip, baltų geležies dirbiniai niekuo nenusileido Kijevo Rusios ar Skandinavų kraštuose gamintiems.

Pripažinta juodosios metalurgijos technologijos viršūnė – damaskinio plieno technologija. Jos tėvynė – Indija, tačiau IX a. ją ištobulino ir išgarsino arabai – Damasko ir Persijos meistrai. Damaskinio plieno gamybos technologija nepaprasta: tokį plieną sudarydavo įvairaus įanglinimo (paprastai tariant – įvairaus kietumo) juostos. Jas suaugindavo, susukdavo ir išgaudavo raštuotą nepaprasto kietumo ir tuo pačiu nepaprasto lankstumo plieną. Sakoma, kad karys iš tokio plieno padarytą kardą galėdavo apsukti aplink juosmenį. Mūsų tyrinėtojai teigia, kad baltai mokėjo gaminti damaskinį plieną. Apie tai liudija X–XI a. radiniai iš Gintališkės (Plungės raj.) kapinyno. Čia rasta ietigalių ir kalavijo fragmentas, kurie padaryti iš damaskinio plieno. Teigiama, kad baltų meistrai šios technologijos išmoko iš savo kaimynų germanų.

Įvairiai samprotaujama apie auksakalystės baltų kraštuose pradžią. Vieni ją sieja su vėlyvuoju neolitu, kai vietos gyventojai gaminosi papuošalus iš kaulo, rago ar gintaro. Vargu ar tai teisinga. Čia greičiau reikia šnekėti apie ankstyvąjį Rytų Pabaltijo gyventojų meną. Matyt, teisingiausia būtų auksakalystės užuomazgas sieti su spalvotų metalų apdirbimo pradžia baltų kraštuose – su bronzos amžiaus viduriu.

Neregėtas aukštumas papuošalų iš bronzos ir žalvario gamyba pasiekė senajame geležies amžiuje. Šiame laikotarpyje ir reikėtų ieškoti baltų auksakalystės pradžios. Ankstyvieji auksakaliai lydė, liejo vaško ar molio formose, tempė bronzinę vielą. Nuostabą kelia įvairiausi ornamentavimo ir paviršiaus puošimo būdai. Mokėjo antkaklių lankelius daryti iš kelių susuktų vielų, mokėjo tordiruoti (sukti daugiakampę vielą apie savo ašį), facetuoti (įdubimų išskaptavimas), graviruoti, mokėjo puošti emalio mase, stiklo akutėmis, klijuoti įvairias puošybos detales, klijuoti ar privirinti sidabro, alavo, cinko lapelius, įvairiai kalinėti paviršių. Meistrai buvo taip įgudę, kad sugebėjo pačiose formose išraižyti norimą ornamentai ir išlietas papuošalas jau būdavo dailiai papuoštas. Daug ką pasako ir senojo geležies amžiaus meistrų sugebėjimas jungti du skirtingus metalus. Pavyzdžiui, dažnai smeigtukų galvutes darydavo iš žalvario ar bronzos, o prie jos prijungdavo (privirindavo ar kaip kitaip) geležinę adatą. Daugelis iš šių technologijų išliko per visą geležies amžių.

Senųjų amatų tyrinėtojai pastebi keistą reiškinį – turime gausybę tobulos auksakalystės pavyzdžių ir praktiškai visiškai neturime auksakalių darbo įrankių. Išimtį sudaro reti kirstukų, kaltelių ir pincetų radiniai. Tiesa, dėl pastarųjų ginčijamasi: ar tai tualeto, ar medicinos, ar auksakalystės įrankis. Puikiai žinoma baltų pagonybės laidosenos tradicija – dėti gausias įkapes: ginklus, buities reikmenis, papuošalus. Iš esmės visa tai, ką padarydavo su pagrindinėmis gamybos priemonėmis. O štai jų kapuose tik viena kita. Tai verčia manyti, kad baltų požiūris į pomirtinį gyvenimą nebuvo jau toks paprastas – įdėsime viską, ko žmogui reikės anapus. Matyt, baltai neteigė tiesioginės lygybės tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

Ilgą laiką mūsų tyrinėtojai, radę dirbinį, padengtą balta medžiaga, manė, kad tai sidabro plokštelė arba tiesiog dirbinys iš sidabro. Tik ne taip senai paaiškėjo, kad auksakaliai naudojo ne tik sidabrą, bet ir panašias į sidabrą medžiagas. Pasirodė, kad nuo pat II–III a. juvelyrai naudojo žalvarį, bronzą, alavą ar alavo-švino lydinį, kuris lengvai lydosi, o spalva panašus į sidabrą. Sidabro dirbinių Lietuvos teritorijoje labai pagausėjo po V amžiaus. VII–VII a. paminkluose jų mažiau, tačiau nuo IX a. prasideda sidabro „renesansas“. Gana daug sidabro randama laidojimo paminkluose. Sidabro dirbinių daugiau yra vakarų baltuose, kurie patyrė tiesioginę vikingų laikų prekybinių faktorijų įtaką. Atskiras klausimas kyla dėl aukso vartojimo baltų auksakalystėje. Ankstyviausias dirbinys su auksu yra iš Kuršių (Kelmės raj.) pilkapių. Ten buvo rasta apskrita segė, kurios centrą puošė auksinė plokštelė. Ji datuojama III–IV a. Ši segė atvežtinė. V a. antrosios pusės ir VI a. pradžios paminkluose rasta paauksuotų plokštelių, sagčių, segių (Taurapilis, Plinkaigalis, Vidgiriai). Tyrinėtojai svarsto, ar tai vietinių auksakalių darbas, ar jie yra atvežtiniai iš Skandinavijos ar Padunojo. Labiau linkstama manyti, kad tai atvežtiniai dirbiniai. Mat ir kituose šimtmečiuose baltų auksakaliai aukso nenaudojo. Baltų meistrai buvo prisirišę prie baltojo metalo – sidabro, alavo ir švino lydinio. Dirbinių iš šių metalų tikrai gausu. Jie labai įvairūs: galvos dangos papuošalai, antkaklės, segės, smeigtukai, apyrankės, diržų ir geriamųjų ragų apkalai ir kita. Niekas neabejoja, kad tai – baltų auksakalių kūriniai.

 

GIKO peiliai

view counter

Foruminis-peilis

view counter

galandimo-paslaugos.jpg

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

view counter
  © 2017 Peilininkų asociacija  
hostingas su 10% nuolaida