Sveiki Visi
Pribrendo reikalas užvesti diskusiją apie tradicinių peilių formas ir jų funkcionalumą.
Diskusiją norėčiau pradėti Adomo Mickevičiaus eilėmis:
Tik tas supras lietuvio būdą valgį dainą,
Kas kaime gyvena ir medžioti eina!
Taip jau lėmė gamtinė situacija, kad nuo pat pirmųjų protėvių pasirodymo prieš 13 tūkstančių metų, kurie sekė paskui šiaurės elnių bandas. Iki pat Adomo Mickevičiaus elių ir toliau iki CK pirmininkų bei Lietuvos prezidentų, lietuviai buvo aistringi medžiotojai.
Apie tai byloja ir archeologiniai radiniai ir vėlyvesnės visokių perėjūnų kronikos ir memuarai. Baltų gentys vykdė galingą kailinių gyvūnų eksportą-o tai jau profesionali medžioklė. Gėrė iš tauro ragų, kurių neužvertęs tauro negausi.
Skaitant Lietuvos kilmingųjų gyvenimų paminėjimus, tai išvis susidaro toks įspūdis, kad jei nereiktų kariauti ir plėst žemių, tai jie visą laiką medžiotų.
Yra išlikę keli laiškai Vytautui nuo teutonų magistro, kuris karo metu prašo leisti pamedžioti netoli kažkurios Panemunės pilies, tiesiog, kad pilies žvalgai nepagalvotų, kad prasidėjo antpuolis. Vytautas garantuoja, kad jokių nemalonumų nebus.
Ruošiantis užjūrio svečių ir diplomatų priėmimas, būdavo duodamos užduotys eiguliams sumedžioti tiek ir tiek stumbrų, briedžių, elnių, šernų puotos stalui.
1429 metų sausį Vytauto pilyje Lucke sušauktame suvažiavime Vidurio Europos politinėms problemoms spręsti, svečiai kasdien išgerdavo septynis šimtus statinių midaus, neskaitant muskatelio, vynų, malzavijos ir kitų gėrimų. Suvalgydavo septynis šimtus telyčių, septynis šimtus avinų ir paršų, po šešiasdešimt stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant kitos žvėrienos.
Žodžiu medžioklė buvo aukšto lygio ir peiliai kaito iki raudonumo lupdami ir mėsinėdami.
Šiemet, pristatinėdamas lietuviškos peiliadirbystės tradicijas įvairiose renginiuose po visą Lietuvą iš medžiotojų pusės dažniausiai susilaukdavau komentarų, kad geležtės forma nepatogi darinėti žvėrį.
Mes savo ruožtu atkūrinėdami senovinės lietuviškos peiliadirbystės tradicijas, daugiausia dėmesio skiriame autentiškai peilio geležtės geometrijai.
Esame surinkę pakankamai medžiagos ir galime teigti, kad mūsų kraštų peilių geležtės geometrija penkiolika šimtmečių išliko beveik nepakitusi.
Geležtės geometrija – tai labai svarbus peilio požymis. Geležtės plotis, ilgis ir forma nusako peilio paskirtį. Reikia iškart paminėti, kad Lietuvoje geležtės forma susiformavusi senajame geležies amžiuje išlieka kaip pagrindinė iki pat XVI a. pabaigos. Tai funkcionalumo nulemta forma. Peilio geležtė nuo koto/įkotės tolygiai siaurėjanti link smaigalio galiuko, nuo nugarėlės plonėja link ašmenų. Abejos ašmenų puses jeigu ne įgaubtos tai bent jau lygios, tik pati ašmenų juosta gali būti nugaląsta kiek statesniu kampu. Įkotė siaurėja link galo, apie 6 cm, tiek pakanka, kad peilis standžiai laikytųsi įklijuotas kote. Geležtės grakščios ir išplonintos, kiek galima ploninti, nepakenkiant peilio patvarumui. Jos ne tik neperkrautos, bet ir labai estetiškos, atskleidžia senovės amatininkų visapusį meistriškumą.
Man būtų įdomu panagrinėti, kaip ir kodėl susiformavo būtent tokia peilio forma, kodėl jinai buvo pati praktiškiausia 1500 metų ir kodėl jinai pasidarė nepraktiška dabar, nors žvėris vis dar tas pats.
Pridedu pagrindinių peilių formų pavyzdžius, pavyzdžiai datuojami nuo II-IV iki XV a. pabaigos.